Žiedus saulei atveria pirmieji Pavasario džiaugsmai

Gėlės turi praeitį, ateitį, žmonių prieraišumo trauką varge, džiaugsme, kasdienybėje. Smulkiasvogūninių gėlių vieta išskirtinė. Šie pavasario pranašai, atbudusios gamtos kūdikiai, jau daug amžių labai laukiami – žiedus saulei atveria pirmieji. Šiomis gėlelėmis grožimės parkuose, sodybose ar balkonų loveliuose. Jų žiedai įpinti tautiniuose raštuose, apdainuoti dainose.

VU Botanikos sodo mokslo darbuotoja dr. Regina JUODKAITĖ,

botaninių kolekcijų kuratorė Viktorija GUSEVA

Šįmet visu mėnesiu anksčiau pražydo snieguolės, puškinijos, žiedus jau krauna scylės, o kai saulė labiau įšildys žemę, ims skleistis žydrės. Daugumai šių gėlelių iš vieno svogūnėlio išauga po kelis varpelio formos ar žvaigždiškus žiedelius. Auginti šias gėles nesudėtinga, reikia tik parinkti tas vietas, kur saulė anksčiausiai ištirpina sniegą ir greičiausiai įšildo žemę. Geriausiai suveši pasodintos orui ir vandeniui pralaidžiame dirvožemyje.

Snieguolės

Snieguolė (Galanthus L.) – amarilinių (Amaryllidaceae) šeimos daugiametė svogūninė gėlė.  Savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje, Kryme, Kaukaze, Irane, Mažojoje Azijoje. Gentyje 23 rūšys. Dauguma žydi pavasarį. Auga pievose, miškapievėse, drėgnuose akmeninguose šlaituose, pusiau pavėsyje. Lotyniškas vardas graikų kilmės: gala – „pienas“, anthos – „žiedas“. Dauguma rūšių Europoje auginamos nuo XIX a. antrosios pusės.

SnieguolesSnieguolės užauga iki 4–20 cm aukščio. Žiedai taisyklingi, balti. Dažniausiai trys išoriniai  vainiklapiai, visiškai balti, trys vidiniai vainiklapiai, dažniausiai perpus trumpesni už išorinius, gaubia vienas kitą. Viršutinėje jų dalyje ‒ žalsvos dėmelės arba žali vientisi apvadai. Žydint šių apvadų kontūrai kinta, dėmelės dažnai susilieja. Yra daug porūšių ir hibridinių veislių, kurios skiriasi žiedų forma, dydžiu ir žalsvais išmarginimais, yra nemažai ir pilnavidurių. Vaisius – dėžutė. Lapai pamatiniai, linijiški arba lancetiški, šviesiai ar tamsiai žali su pilkšvu apnašu arba žvilgantys. Visų rūšių lapai, augalams peržydėjus, smarkiai auga ir į vegetacijos pabaigą būna 1,5–3 kartus ilgesni negu žydint. Svogūnėliai daugiamečiai, rutuliški arba kiaušiniški, 1,0–1,5 cm, ilgesni už skersmenį. Įvairių rūšių svogūnėliai skirtingi: vienų – nedideli, iki 1,5 cm skersmens (G. graecus, G. transcaucasicus), kitų – stamboki, iki 2,5–3,0 cm skersmens (G. ikariae, G. krasnovii, G. platyphyllus). Maitinamieji svogūnėlių lukštai gaubia vienas kitą. Svogūnėlis padengtas rusva blizgančia luobele. Kasmet priaugina po keletą vaikučių. Šaknys kuokštinės, giliai skverbiasi į dirvą, todėl dirva turi būti perkasama iki 30 cm gylio.

Baltoji pilnavidurė snieguolė ‘Flore Pleno’

Baltoji snieguolė (G. nivalis) savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje, Vakarų Azijoje ir Kaukaze. Lietuvoje ji mylima ir auginama darželiuose nuo seno, senuose parkuose yra sulaukėjusių rūšių. Ir kaip gražiai baltosios snieguolės buvo vadinamos: sniego kankaliukais, ledinikėmis, ledlelijytėmis, balandžio lelijėlėmis, panelėmis. Pražysta labai anksti, kai tik pradeda tirpti sniegas. J. Strazdas 1930 m. išleistoje knygelėje „Darželio gėlės ir kambarinių gėlių priežiūra“ rašo: „Snieguolės gali būti šiuo vardu pakrikštytos dėl to, kad jos pradeda žydėti dar pavasario sniegui betirpstant; labai dažnai jų žiedai prasimuša pro ploną sniego sluoksnelį“. Užauga iki 10–12 cm aukščio. Žiedai balti, lyg permatomi, kvapnūs, varpelio formos, vidiniai vainiklapiai perpus tumpesni už išorinius, vertikalūs, gaubia vienas kitą, viršutinėje dalyje yra širdiška iškarpa ir dvi žalsvos dėmės. Augalui žydint, dėmės dažnai susilieja ir sudaro vientisą apvadą. Vaistinis augalas. Svogūnėlis apie 1 cm skersmens, turi nuodingų cheminių medžiagų.

Baltoji pilnavidurė snieguolė (G. nivalis) ‘Flore Pleno’ užauga iki 10–15 cm aukščio.

Graikinė snieguolė (G. elwesii) savaime auga Pietryčių Europos kalnuose, Mažojoje Azijoje. Tai viena vėliausiai žydinčių snieguolių. Išoriniai vainiklapiai platūs.

Plačialapė snieguolė (G. platyphyllus) savaime auga Šiaurės Kaukaze ir Užkaukazėje alpinėse pievose. Išoriniai vainiklapiai elipsiški ar pailgai kiaušiniški, smailia viršūne, vidiniai – be širdiškos iškarpos.

Raukšlėtoji snieguolė (G. plicatus) savaime auga Pietryčių Europos kalnuose ir priekalnėse, Kryme. Šios rūšies lapai išskirtiniai – melsvai žali, apatinėje pusėje su pilkšvu apnašu, užsisukusiais pakraščiais, vėliau jie šiek tiek išsitiesina, tačiau iki vegetacijos pabaigos išlieka raukšlėti.

Auginimas. Snieguolės geriausiai auga lengvoje, puveningoje ir per vegetaciją drėgnokoje dirvoje. Blogai auga tiek sausose, tiek šlapiose dirvose. Snieguolės persodinamos kas 4–5 metus, kai peržydi, kol dar lapai nenudžiūvę. Kerą skirstome taip, kad kiekvienoje dalyje būtų 3–4 svogūnėliai, ir vėl sodiname. Svogūnėliai kasami vėliau, jeigu laikomi iki rudens. Dukterinių svogūnėlių kiekvienais metais priaugina nedaug. Gėlynams parenkami ne mažesni kaip 1 cm skersmens svogūnėliai, iš smulkesnių po metų dar neišauga žiedai. Jie sodinami 8–10 cm gylyje, paliekant 10 x 10 cm tarpus. Galima dauginti ir sėklomis. Sėjama tuoj pat, kai tik jos subręsta. Jeigu pasėjama laiku, augalai sudygsta iki rudens. Persodinama po metų į purią, puveningą dirvą. Geriausia sodinti pusiau pavėsyje. Sėjinukai pražysta ketvirtaisiais metais.

 

Puškinijos

Puškinija (Puschkinia) – smidrinių (Asparagaceae) šeimos daugiametė svogūninė gėlė, iki 25 cm aukščio. Gentyje trys rūšys: P. bilgineri ir P. peshmenii, savaime augančios Turkijoje, bei scyliažiedė puškinija, kurios paplitimo arealas daug didesnis: Čekija, Iranas, Irakas, Libanas–Sirija, Šiaurės Kaukazas, Užkaukazė ir Turkija. Pavadinta rusų keliautojo, botaniko, chemiko, geologo Aleksejaus Musin-Puškino vardu. Žiedai melsvi, rečiau balti.

Scyliažiedė puškinija (P. scilloides) pražysta labai anksti, kai tik ištirpsta sniegas. Žiedai melsvi, jų atspalvio ryškumą nulemia tiek saulė, tiek trąšos. Žiedai sudaro gan tankią kekę iš kelių (2–6), kartais iš 18 žiedų. Žiedai kvapnūs, varpelio formos, balsvai melsvi, su tamsesne melsva juostele išilgai per kiekvieno vainiklapio vidurį. Žydi 2–3 savaites. Lapai išauga kartu su žiedynais ir sudaro lengvą purų sąžalyną. Lapai žali, linijiški. Svogūnėliai kiaušiniški arba apvalūs, iki 3 cm skersmens.

Auginimas. Kaip ir visos svogūninės gėlės, puškinijos nemėgsta įmirkusios dirvos. Geriausiai suveši pasodintos saulėtoje ar dalinai užpavėsintoje vietoje, humusingoje, nesunkioje, pralaidžioje vandeniui, tačiau drėgnokoje dirvoje. Svogūnėliai iškasami baigiantis vegetacijai. Vienoje vietoje jos puikiai auga 5–7 metus. Vėliau, nepersodinus smulkėja žiedynai. Galima dauginti ir sėklomis, kurios sėjamos iš karto ar ne vėliau kaip rugsėjį. Sėjinukai pražysta 2–3 metais.

Scylės

Scilla siberica ‘Spring Beauty’

Scylė (Scilla L.) – smidrinių (Asparagaceae) šeimos daugiametė svogūninė gėlė, 5–20 cm, rečiau iki 40 cm aukščio, su pamatiniais linijiškais lapais. Paplitusi Europos, Azijos ir Pietų Afrikos vidutinio ir paatogrąžių klimato regionuose. Gentyje yra apie 90 rūšių. Šios gėlelės pavadinimas kilęs iš senovės graikų žodžio skilla – „jūrinis svogūnas“. Dauguma rūšių žydi pavasarį, tačiau yra ir žydinčių rudenį (S. hyacinthoides, S. lilio-hyacinthus, S. monophyllos ir kt). Žiedai susitelkę kekės pavidalo žiedynuose grupėmis arba pavieniui, varpelio formos arba žvaigždiški, mėlyni, žydri, rožiniai, purpuriniai, alyviniai ir balti. Vaisius – tribriaunė dėžutė. Svogūnėliai apvalūs ar kiaušiniški, pilki, tamsiai violetiniai ar rudi.

Lietuvoje dažniausiai auginamos dvilapė scylė, sibirinė scylė, S. forbesii,  S. luciliae. Visos jos gražios ir mielos.

Dvilapė scylė (S. bifolia) minima jau nuo 1586 m. Daug kur sulaukėjusi. Žydi anksti pavasarį 12–15 dienų. Nuo sibirinės scylės skiriasi tuo, kad jos žiedai nenulinkę žemyn. Žiedai mėlyni, tamsiai violetiniai, rečiau balti, rausvi ar purpuriniai. Labai dekoratyvi šviesiai rožiniais žiedais dvilapės scylės veislė ‘Rosea’.

Sibirinė scylė (S. siberica) – tai labai seniai kultivuojama rūšis, daug kur sulaukėjusi. Savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje, Kryme, Kaukaze, Mažojoje Azijoje. Žiedyne 1–3 nusvirę žiedai, iš pradžių jie varpelio formos, vėliau žvaigždiški, žydrai mėlyni. Žiedui skleidžiantis, neilgi žiedkočiai nulinksta. Yra daug porūšių, varietetų ir veislių. Šįmet saulės atokaitoje šios gėlytės pradėjo skleistis jau kovo viduryje.

Visą straipsnį skaitykite žurnale “Rasos” Nr. 7