Akmenų karalystė visame pasaulyje išgarsino Mosėdžio miestelį

Mosėdžio patrauklumą nulėmė dvi svarbios, laike per tūkstančius metų viena nuo kitos nutolusios aplinkybės. Tai paskutinysis ledynmetis, iš šiaurės kraštų į Lietuvą atstūmęs milijonus riedulių, ir paprastas provincijos gydytojas, miestelyje dirbęs praėjusio amžiaus antrojoje pusėje bei tuos riedulius išvydęs ne per melioratorių, ne per paminkladirbių ir ne per statybininkų prizmę. Vaclovas Intas į akmenis pažiūrėjo kaip menininkas, mokslininkas ir filosofas, kartu sudėjus. Akmenų muziejaus įkūrėjo idėja skrajojo kažkur aukščiau politikos, nes sugebėjo pavergti anuometinės, sovietmečio valdininkijos mąstyseną, o šių laikų pasaulėžiūros kontekste įsitvirtino kaip modernumo ir gyvenamosios aplinkos sampratos lydinys.

AkmenysMosėdis, iki ateinant akmeniui

Rašytiniuose šaltiniuose 1253 m. pirmą kartą paminėtas Mosėdis buvo gyvenamas kuršių, vėliau pateko į žemaičių įtaką. Visai šalia miestelio išlikęs piliakalnis rodo, kad prieš tūkstantį metų čia stovėta pilies, XV a. toje pačioje vietoje pastatytas Žemaičių vyskupui priklausęs dvaras, valdęs 13 kaimų, o po šimto metų Mosėdyje atsirado ir pirmoji bažnyčia.

Šalia bažnyčios pradėjo kurtis ir miestelis. Jį, kaip ir visą Lietuvą, XVII a. viduryje nusiaubė švedų kariuomenė. Kraštas buvo taip nuniokotas, kad, pabrėžiant tragedijos mastą, šis laikotarpis buvo pavadintas tvanu.

Praėjus pusei amžiaus Mosėdis gavo savaitinio turgaus privilegiją, vėliau tapo valsčiaus centru. Mosėdžio dvare buvo pastatytas akmenų mūro sandėlis, jame laikytos valstiečių supiltos grūdų atsargos bado ir karo atvejams. Valsčiaus patalpose įkurdinta valsčiaus valdyba, viršaitis, žemės taikos teisėjas, policijos valdininkas ir kiti valdžios pareigūnai. Tai buvo tipiška tų laikų gyvenamoji vietovė, kurioje į turgus aplinkinių kaimų valstiečiai rinkdavosi parduoti žemės ūkio produkcijos, o amatininkai – įvairiausių medžio, metalo ar odos dirbinių.

Prieš du šimtus metų miestelyje ant Bartuvos upės pastatytas vandens malūnas, veikęs iki 1973 m., po to jame įsikūrė Akmenų muziejus. Sovietmečiu Mosėdis tapo centrine anuometinio kolūkio gyvenviete ir administracijos centru, buvo įsikūrusi Mosėdžio apylinkės valdžia.

Miestelis du kartus degė – antras gaisras kilo muziejaus įkūrėjui čia jau gyvenant.

Ir tada pasirodė V. Intas

1956 m. Mosėdyje pasirodo jaunas gydytojas V. Intas. Dar po metų jis tampa nedidelės Mosėdžio ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Vietos gyventojų gydymas, pacientų priėmimas, ligoninės reikalų tvarkymas greičiausiai ir būtų likęs svarbiausiu mediko užsiėmimu per visą jo gyvenimą, jei ne akmeningos Mosėdžio apylinkės. Juk vos už poros dešimčių kilometrų nuo šio miestelio riogsojo, kaip vėliau sužinota, pats didžiausias Lietuvoje Barstyčių (Puokės) akmuo, dar arčiau – penktas pagal dydį Šilalės akmuo, apstu visokiausių dydžių ir formų riedulių buvo aplinkinių kaimų teritorijose.

Dviratis, kuriuo V. Intas apvažinėdavo plačias Mosėdžio apylinkes, tapo ir jo krovinine transporto priemone – pirmąjį akmenį į savo namus jis atsigabeno būtent dviračiu, kai pirmaisiais darbo Mosėdyje metais, nuvažiavęs pas ligonį gretimame kaime, aptiko gyslotą 50 kg sveriantį akmenėlį. Užsidėjęs ant dviračio bagažinės, parsivežė jį į Mosėdžio ligoninės kiemą, taip pradėdamas Akmenų muziejaus istoriją. Pajutęs simpatiją rieduliui, įdomiausius, keisčiausius akmenis jis ėmė gabenti ir statyti ligoninės kieme, kai čia nebetilpo – miestelio gatvių pakraščiuose. O pats, išsirinkęs didesnį paplokščią riedulį, mėgdavo vasaros dienomis ant jo prigulti pokaičio.

Akmenys Ūkininko patarėjasMelioracijos vajus – lyg aukso gysla

Į Lietuvos kaimą atėjusi melioracija vieniems sulaužė gyvenimus, iškeldindama žmones iš gimtųjų vietų, sugriaudama jų sodybas, pakeisdama peizažus ir kitaip sudarkydama per amžius nusistovėjusią kaimo tvarką. Tačiau tie metai buvo lyg tikra aukso gysla V. Intui, nes melioratorių ekskavatoriai iš žemės gelmių išversdavo įvairaus dydžio ir keistų formų akmenis, reikėjo tik laiku tai pastebėti, kad šie nenukeliautų į akmenų skaldyklą.

Tuo metu akmenis į Mosėdį daktaras veždavo ir arkliniu ligoninės vežimu, tačiau vėliau su melioratoriais V. Intas sudarė savotišką suokalbį – jei jau atkas kažką ypatingo, per „kurjerius“ būtinai turėjo pranešti daktarui. Tas atvažiavęs apžiūrėdavo, pažymėdavo kreida jam patikusį akmenį – taip riedulys gaudavo „palaiminimą“ tolimesniam gyvenimui. Tokie akmenys valdišku transportu atkeliaudavo į Mosėdį ir atguldavo jiems numatytoje vietoje.

Miestelio gatvės „aplipo“ įvairių dydžių, formų ir spalvų rieduliais, iš jų buvo daromos tam tikros kompozicijos, jie stovėjo prie sodybų, įvairių įstaigų, kelių ir gatvių kryžkelėse, galiausiai pasklido po Mosėdžio parką.

1975 m. prasidėjo prieš du šimtus metų statyto vandens malūno restauravimo darbai, o 1979 m., ilgai ir atkakliai įtikinėjant anuometinę valdžią, buvo nuspręsta čia įkurti Respublikinį unikalių akmenų muziejų. Į vidaus patalpas sukeliavo iš viso pasaulio į Mosėdį atklydę nedideli akmenukai – nuo brangakmenių, augalų ir gyvūnų fosilijų iki iš žmogaus organizmo išimtų akmenėlių. Šiuo metu muziejaus kolekcijoje skaičiuojama apie 150 tūkst. eksponatų.

Traukos vieta

Per pusę amžiaus niekuo ypač neišsiskiriantis Mosėdžio miestelis tapo pasaulyje neblogai žinoma unikalių akmenų ekspozicijos vieta. Kiekvienais metais čia lankosi dešimtys tūkstančių turistų. Mosėdis neabejotinai yra labiausiai Skuodo rajoną garsinanti vieta. Koks dar Žemaitijos miestelis galėtų pasigirti, kad jame lankėsi turistų iš Japonijos, Norvegijos, Rusijos, Latvijos, Švedijos, Vokietijos, Lenkijos, Austrijos, Australijos, Indijos, JAV? Sunku net pasakyti, iš kokios šalies čia nėra lankytasi. Ir patys muziejaus eksponatai yra atkeliavę iš įvairių kraštų.

Įdomiausia, kad iš visų pasaulio kraštų turistus traukiantis akmenų muziejus ne visada yra tinkamai įvertinamas pačių mosėdiškių. Vietos gyventojams muziejaus lankymas yra nemokamas, tačiau iš jų neretai galima išgirsti, kad čia pat gyvena, tačiau muziejuje dar nesilankė. Ne visi mosėdiškiai žino, kur yra V. Into kapas – sudeginti gydytojo palaikai palaidoti akmenyje jo paties sodyboje, kuriame kažkada buvo įsikūrusi ir Mosėdžio ligoninė.

V. Into nuopelnai buvo pripažinti dar sovietmečiu – 1965 m. jis apdovanotas garbės raštu už aktyvų gamtos apsaugos idėjų populiarinimą, o 1968 m. už triūsą, puošiant Mosėdį ir skiepijant gyventojų meilę aplinkos tvarkai bei grožiui, jam skirtas tuometinės Sovietų sąjungos liaudies ūkio pasiekimų parodos sidabro medalis. Sovietmečiu net Indijos gamtos apsaugos draugija suteikė jam draugijos nario vardą, Lietuvoje – nusipelniusio gamtos apsaugos darbuotojo vardą.

Nepriklausomybės metais V. Intui skirta Valdo Adamkaus vardo premija, suteiktas Skuodo r. garbės piliečio vardas, jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. Po mirties Mosėdyje V. Intui pastatytas paminklas.

Sutikite, retas bet kurio miestelio gyventojas gali pasigirti tokia spalvinga biografija ir solidžiu indėliu į savo gyvenamosios vietovės gražinimą bei populiarinimą. Galima sakyti, kad daktaras V. Intas tapo ir Mosėdžio herbo personažu – tai jis slepiasi po akmenį nešančia meška. Beje, Mosėdžio herbas patvirtintas 2002 metais, V. Intui dar esant gyvam. Labai prasmingas provincijos gydytojo įamžinimas.

Juozas SKRIPKAUSKAS

ŪP korespondentas