Įmantrus alpinariumo pasaulis

Jau trečius metus sausos ir karštos vasaros verčia susimąstyti prieš planuojant naujus gėlynus ir alpinariumus ar papildant jau esamus įdomiais ir nereikliais augalais. Genovaitės Pociulienės sodyboje netoli Šeduvos, Pakalniškių kaime (Radviliškio r.), sukurtame originaliame alpinariume galima pamatyti retų visžalių augalų, pakančių sausrai ir šalčiams. Šie augalai, atkeliavę iš Lietuvos ir Europos botanikos sodų, privačių kolekcijų, tinka alpinariumams, akmenų sodams pagražinti.

Rūta ANTANAITIENĖ

Vyrskydės ‘Androsace mucronifolia‘.

Įspūdinga kolekcija

Pociulienė augalais žavisi nuo vaikystės ir augina jau daugelį metų. Daugiau nei 15 metų ji skyrė kolekcijai kaupti, augalų introdukcijai, dauginimui ir priežiūrai. Dabar sukaupta per 2 000 taksonų augalų (rūšių veislių). Labai gerai prisimena lotyniškus gėlių pavadinimus, nes buvo krimtusi medicinos mokslus.

Kolekcininkės teigimu, dauguma introducentų – tai alpinariumų, sausų, smėlingų ir žvyringų augaviečių naujokai: unikalios kuoduotosios glaudenės, vyrskydės, kalnaropės, mudrių ir levisijų veislės.

Daugelio alpinių rūšių auginimas specifinis, reikia sukurti panašias ekologines sąlygas kaip gamtoje. Vienoms rūšims reikalingas kalkingas dirvožemis, kitoms atvirkščiai – rūgštesnis. Skiriasi drėgmės, apšvietimo poreikiai. Alpi­na­riu­muose au­ga­lai so­dina­mi lais­vos for­mos gru­pė­mis tarp ak­me­nų.

Tobulosios levisijos

Pociulienės kalninių augalų kolekcijoje galima pasigėrėti vienais iš gražiausių mažų alpinariumų augalų – levisijomis (Lewisia). Tai portulakinių (Portulaceae) šeimai priklausantys 15–20 cm aukščio daugiamečiai augalai. Visos rūšys natūraliomis sąlygomis auga Šiaurės Amerikos kalnuose. Jų gausiai šeimynai atstovauja Lewisia longipetala puošnios ir birželį–rugpjūtį gausiai žydinčios stambiažiedės veislės: ‘Little Raspberry’ – aviečių spalvos, ‘Little Peach’ – persikų spalvos, ‘Little Plum’ – nokstančių slyvų žiedais.

Levisijos ‘Little Raspberry’.

Levisijos ‘Little Peach’.

 

 

 

 

 

 

 

 

Levisijų lapai pailgi, truputį mėsingi, standūs, sudaro 12–18 cm skersmens skroteles. Daugelis kolekcininkų jas lygina su miniatiūrinėmis vandens lelijomis. Net ir vienas žydintis kerelis gali prikaustyti dėmesį, nes viename žiedyne išsiskleidžia daugiau nei 20 žiedų.

„Saulėje levisijos auga tik gamtoje, pas mus jas derėtų auginti lengvame pusšešėlyje arba bent rytiniame alpinariumo šlaite (tik ne saulėkaitoje), – pasakoja kolekcininkė. – Augalėliams būtinas geras drenažas, laidus, rūgštus, nesupuolantis, niekuomet neužmirkstantis substratas iš durpių ir trąšios humusingos žemės su žvirgždo bei smėlio priemaišomis. Būtent tokios struktūros ir sudėties dirvožemiuose jos auga ir gamtoje.“ Augintoja pataria apie jų kerelius papildomai papilti dar po ploną smulkaus žvirgždo sluoksnį, juo apkaupti gėlelių skroteles (jų pagrindas turi būti ne žemėje, bet žvirgždo kauburėliuose – tai apsaugos nuo drėgmės pertekliaus).

Kad levisijos daugelį metų vešėtų ir nenukentėtų nuo šalčių, jos turi žiemoti sausai. Nuo rudens lietų ir per didelės drėgmės žiemą patartina apdengti plastiko konteineriais ar konditerinėmis dėžutėmis. Neapsaugojus levisijų nuo pavojingos drėgmės, jas gali pažeisti šaknies kaklelio puvinys.

Levisijos ‘Little Plum’.

Pavasarį ir vasarą vegetacijos metu levisijos labai mėgsta drėgmę, per sausras augintoja pataria laistyti, kad jos nepereitų į ramybės būseną. Nuo saulės perkaitę augalai prisnūsta, todėl levisijų nereikėtų sodinti pietinėse vietose.

Levisijų šaknys ilgos ir mėsingos, todėl sunku padalyti kerus, lengviau dauginti skrotelėmis (atskirti nuo seno kero) ir veisti sėklomis. Sėti rudenį šviežiai surinktas arba pavasarį stratifikuotas jų sėklas. Dygsta gerai. Galima savisėja.

Mudrės – pluoštagėlių giminaitės

Pociulienė kviečia pasigrožėti ir pasidžiaugti nuostabiųjų mudrių gėlėtais sukulentiniais kilimėliais, kurie nepaliauja stebinti ankstyva pavasario žaluma ir ilgu žydėjimu nuo gegužės iki rugsėjo. Įspūdingai atrodo alpinariumuose, akmenų ir sausuose žvirgždo soduose ar terasos induose.

Pluoštagėlinių šeimai (Aizoaceae) priklausančios mudrės (Delosperma), kilusios iš Pietų Afrikos, akį traukiančiais, spindinčiais žiedynais, iškeltais ant trumpų žiedkočių, labai panašios į pluoštagėles. Šie daugiamečiai 7–20 cm aukščio augalai su ovalios formos, ryškiai žalios spalvos lapeliais suformuoja gausius 40–60 cm skersmens kerelius.

Mudrė Delosperma congestum ‘White Nugget’.

Atspariausios iš mudrių ir geriausiai Lietuvoje žiemoja, pasak kolekcininkės, geltonžiedės Delosperma congestum. Gausūs ryškios geltonos spalvos žiedai sukuria įspūdingą kilimą. Puikiai alpinariume adaptavosi ir puošni Delosperma congestum baltažiedė veislė ‘White Nugget’ – stambiais, dailiais žiedais (su geltonais viduriukais) ir gausiai rožiniais žiedais žydintis hibridas ‘Sani Pass’. Palankiomis sąlygomis spalvingi žiedų kilimai gana greitai plečiasi ir puošniai atrodo žiemos metu, kai lapija įgauna kaštoninį atspalvį. Iš šių sukulentinių augalų grupės, deja, nepasiteisino Delosperma cooperi, kuriai nepatiko mūsų drėgnos žiemos.

Kolekcininkė sako, kad mudrės idealiai tinka saulėkaitai ir lengvoms, laidžioms priesmėlio dirvoms. Vasarą šios gėlės lengvai ištveria sausras. Labai nemėgsta užmirkusios žemės, žiemoja pridengtos. Kartais šiltomis žiemomis po storu sniego sluoksniu sušunta, bet greitai atželia. Augintoja pataria dauginti sėklomis ir žaliaisiais auginiais. Alpinariume sodinti kas 30 cm (9–11 vnt./kv. m).

Unikaliosios glaudenės

Pociulienė atkreipia dėmesį į vieną įdomiausių kalninių augalų – unikaliai atrodančią kuoduotąją glaudenę (Physoplexis comosa), kuri dėl neįprastos žiedyno formos dar vadinama velnianagiu.

Kolekcininkės teigimu, tai labai retas miniatiūrinis augaliukas ne tik gėlynuose, bet ir gamtoje – endeminė Pietryčių Alpių rūšis. Auga klinčių uolų plyšiuose ant vertikalių sienų, nuo kalnų iki subalpinių zonų (2 000 m virš jūros lygio).

Tai katilėlinių (Campanulaceae) šeimos, 5–10 cm aukščio žoliniai augalai. Lapai tamsiai žali, kiaušiniški, stipriai dantytais pakraščiais sudaro skrotelę. Apatinė žiedo dalis lyg išpūsta, melsvo ar šviesiai alyvinio atspalvio. Žiedas viršuje susiaurėja, pereina į tamsiai violetinį (purpurinį) vamzdelį, iš kurio išauga šakotas pentinas (iki 2 cm ilgio). Žiedai sutelkti skėtiškame žiedyne. Žydi birželį–liepą. Tikėtina, kad pavyks subrandinti sėklų, nes padauginti kitu būdu neįmanoma. Sėjama rudenį.

Augintoja perspėja, kad šalčių nebijo, bet žiemą tenka saugoti nuo drėgmės pertekliaus (dengia skaidria konditerine plastikine dėžute). Mėgsta lengvą pavėsį (reikia saugoti nuo tiesioginės saulės spindulių), humusingą, kalkingą ir laidų priesmėlio dirvožemį.

Kuoduotoji glaudenė.

Pavasario puošmena

Vyrskydės (Androsace) – smulkūs, mieli raktažolinių (Primulaceae) šeimos kalnų augalai. Daugybė rūšių paplitusios Europos ir Azijos kalnuose. Androsace mucronifolia ir Androsace sarmentosa sudaro tankias, žalias, sidabrinio ir purpurinio atspalvio lapų skroteles, primenančias smulkias perkūnropes. Androsace sarmentosa išsiskiria lyg apšerkšnijusiomis, pūkuotomis skrotelėmis. Gegužę žydi beveik baltais, šviesiai rausvais ir švelniai rožiniais žiedais (panašiais į raktažolių), iškeltais ant 10–20 cm aukščio stiebelių, kekės pavidalo žiedynuose. Rudeniop sunokina sėklas. Abi rūšys plinta įsišaknijančiomis palaipomis ir sudaro neaukštus kilimėlius.

Vyrskydėms parenkami rytiniai alpinariumo šlaitai arba nedidelis pavėsis. Dirva turi būti humusinga, smėlinga, laidi ir rūgšti. Visos jų rūšys nemėgsta užmirkimo. Jei auga atviroje vietoje, karštomis ir sausomis vasaromis būtina laistyti. Žiemoja nedengtos.

Šilumamėgės kalnaropės

Pašnekovė pristato dar vieną įdomų alpinariumo augalą – kalnaropes. Orostachys agregata ir Orostachys iwarenge, priklausančios storlapinių (Crassulaceae) šeimai ir giminingos perkūn­ropėms, skiriasi tik žiedynų formavimosi ir žydėjimo metu. Perkūnropės žiedkotis beveik plikas su keliais lapeliais, kalnaropės priešingai – labai lapuotas ir panašus į masyvų bokštą. Gentyje žinoma per 40 skirtingų rūšių, paplitusių Azijos kalnų masyvuose ir sausringose teritorijose.

Kalnaropės Orostachys iwarenge.

Kalnaropės Orostachys agregata.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

„Kalnaropių lapai žali arba pilkšvai žali su purpuriniais apvadais, mėsingi (sultingi), smailiomis viršūnėmis, auga skrotelėmis, – pasakoja kolekcininkė. – Žiedai tankiuose šluotelės ar kekės formos žiedynuose balti, rausvi ar gelsvai žalsvi. Peržydėjusios skrotelės sunyksta, nes bežydėdamas žiedynas išsiurbia iš jų visas maisto medžiagas. Lieka keletas vaikučių, iš kurių kalnaropės vėl atželia, tačiau ne visada palieka dukterinių skrotelių, nespėja subrandinti sėklų.“

Kalnaropių dukterinės skrotelės labai smulkios ir negausios, su silpnomis šaknimis ir labai lėtai auga – iki kito žydėjimo praeina 3–5 metai.

Kalnaropėms G. Pociulienė siūlo parinkti pačią sausiausią ir karščiausią alpinariumo vietą. Dirvai nereiklios, bet geriausiai jaučiasi sausoje, žvirgždėtoje priesmėlio dirvoje. Šios perkūnropių giminaitės labai jautrios drėgmei, jas gali pražudyti šlapios žiemos ar ilgai užsitęsę rudens lietūs. Šalčių nebijo, tačiau geriau apsaugoti nuo žiemos kritulių.

Genovaitės Pociulienės nuotraukos

 

alpinariumas, alpinariumo augalai