Mėsinė galvijininkystė: tarp svajonių ir realybės

Nusveria javai

Mėsinė gyvulininkystė yra jauniausia žemės ūkio šaka Lietuvoje ir, kaip teigia šios srities ekspertai, turinti perspektyvą augti bei vystytis. Tačiau patys mėsinių galvijų augintojai į ateitį žiūri ne pro rožinius akinius – gyvulininkystės srityje niekam nėra saldu.

Vienas pirmųjų į savo ūkį mėsinius galvijus atsivežęs žinomas ūkininkas iš Marijampolės krašto Juozas Bekampis „Ūkininko patarėjui“ prisipažino, kad galvijus dabar laiko „iš idėjos“. Jis augina limuzinus, kuriuos kartu su kolega iš Kėdainių rajono Feliksu Vaiteliu 1997 metais parsigabeno iš Vokietijos. Marijampolietis patikino, kad limuzinais, kaip ir laikomais mišrūnais, tikrai nėra nusivylęs, tačiau jau ima kirbėti mintis, ar neužsiimti vien tik javų auginimu.

„Kadangi verčiamės ir augalininkyste, ir gyvulininkyste, akivaizdu, kad javus auginti paprasčiau ir pajamos iš to gerokai didesnės. Mes praktiškai gyvulininkystę finansuojame iš augalininkystės, vien iš mėsinių galvijų pragyventi būtų sudėtinga“, – tvirtino J. Bekampis, ūkininkaujantis kartu su savo ūkius turinčiais dviem sūnumis ir dukra. Jų dirbamas bendras plotas sudaro apie 1 000 ha.

Tiesa, mėsinių galvijų augintojas pastebėjo, kad mažesniame šeimos ūkyje situacija gali būti kitokia. Jis aiškino, kad kai patys ūkininkai prižiūri galvijus, pasiruošia pašarų, nesamdo darbuotojų, pelningai verstis galimybių daugiau. „O didesniame ūkyje, kai reikia samdyti žmones, sudėtingiau. Sunku rasti kas traktorių vairuotų, ką jau kalbėti apie gyvulius, su kuriais niekas nenori dirbti“, – aiškino mėsinės galvijininkystės Lietuvoje pirmeivis, dabar laikantis apie 150 vien tik mėsinės veislės karvių žindenių.

Išsiveža užsieniečiai

Ūkininkas ieško įvairių galvijų realizavimo būdų: parduoda ir vietos supirkėjams, ir užsieniečiams. „Atvažiuoja italai, vokiečiai, susidomėjimas yra didelis, tik visi nori pusdykiai iš augintojo paimti. Pastarąjį kartą pirko vokiečiai. Pasikrovė į lenkų furgoną, bet dalyvavo ir pats pirkėjas vokietis. Galvijus nuvežė į Lenkiją, kur juos pasiskerdė, ir mėsą išsivežė į Vokietiją. Ir italai mūsų galvijus išsiveža lenkiškais furgonais. Sako, kad jiems parankiausia vežti pigiu lenkišku transportu, toje šalyje paskersti ir toliau vežtis skerdeną“, – ŪP pasakojo limuzinų augintojas.

Pirkėjų iš užsienio nepriviliosi, jeigu norėsi parduoti tik keletą galvijų. Jie į furgoną pakrauna 40 ir daugiau galvijų. Jeigu tiek yra ūkyje, be vargo atsiras pirkėjas. „Tik ir vietos skerdyklos, ir užsieniečiai nori kuo pigiau nupirkti, todėl dirbame kone „ant nulio“. Jeigu ne grūdai, tai būtų liūdniau. Jau ir noras išblėso su tais gyvuliais tvarkytis, ir sveikatos tiek nėra, jeigu vaikai norės, tai laikys. Kai pradedi auginti mažiuką gyvulį, tikiesi, kad realizuosi už gerą kainą. O kai jau reikia parduoti, kaina nukrenta ir matai, kad svajonės baigėsi. O juk reikia ir atlyginimus mokėti, ir tvartus remontuoti“, – skaičiavo vienas stambiausių Marijampolės krašto ūkininkų.

Gyvulininkystei iškilęs pavojus

Vienam pirmųjų į nežinomą sritį įbridusiam J. Bekampiui teko pačiam mokytis, o vėliau dalyti patarimus ir kitiems augintojams. Ką dabar patartų tam ūkininkui, kuris galvoja auginti mėsinius galvijus? „Jeigu žemės yra prastos, našumo balas žemas, čia turėtų gyvuoti ir klestėti gyvulininkystė. Tokiame krašte reikia daug įdėti į žemę, kad gautum geresnį derlių. O ten, kur žemės derlingos, javų niekas nepranoks – nei pieniniai, nei mėsiniai galvijai“, – įsitikinęs mišraus ūkio savininkas.

Jis konstatavo, kad gyvulininkystei mūsų šalyje yra iškilęs didelis pavojus. „Suvalkijoje jau retai kur pamatysi besiganančius gyvulius. Mūsų galvijai ir arkliai ganosi prie kelio, tai pravažiuojantys žmonės sustoja pasižiūrėti, fotografuojasi, o prie javų lauko niekas nestoja. Vienas vokietis pasakojo, kad buvo labai nustebęs, kai važiuodamas netoli Trakų prie kelio pamatė karvę rankomis melžiančią močiutę. Ją fotografavo ir filmavo, nes tokių vaizdų Vokietijoje nebeišvysi. Ir Lietuvoje panašiai bus“, – dėl nykstančios gyvulininkystės apgailestavo J. Bekampis ir pridūrė, kad mūsų šalyje stokojama aiškios valstybinės žemės ūkio politikos.

 Pasak jo, Lietuvoje turi užtekti vietos visiems: ir vabaliukams, ir galvijams, ir arkliams, ir javams. „Ir žemės ūkio gamyboje turi būti įvairovė, neturėtume visi nueiti tik į vieną sritį. Ūkininkai imasi to, kas jiems pelningiausia. Tačiau Vyriausybė, Žemės ūkio ministerija turėtų kažkiek reguliuoti – jeigu mažėja gyvulių skaičius, reikia daugiau remti jų augintojus“, – samprotavo mėsinių galvijų augintojas ir aistringas arklių mylėtojas.

Perka vokiečiai, skerdžia lenkai

Kaišiadorių rajone ūkininkaujančių Laimutės ir Gyčio Sadauskų valdose ganosi Prancūzijoje išvestos šarolė veislės galvijai – dabar bandoje jų yra 150. Pasak L. Sadauskienės, mėsinė galvijininkystė – pagrindinis šeimos pajamų šaltinis. „Pirmas telyčias pirkome Lietuvoje, kiek pamenu, 2006 m. Tuomet turėjome kitus darbus, nedidelį verslą, o pastaruosius dešimt metų gyvename tik iš mėsinių galvijų“, – teigė ŪP pašnekovė, pridūrusi, kad šeimos ūkis išsiverčia be samdomų darbuotojų, padeda tik sūnus. Ji tikino, kad patinka rūpintis šarolė galvijais, jie labiausiai orientuojasi į veislinę medžiagą, kitus galvijus parduoda vietos supirkėjams. „Stengiamės iš užsienio atsivežti naujų galvijų, nes norime nuolat atšviežinti bandą. Tie ūkininkai, kurie perka iš mūsų veislinius galvijus, prašo negiminingų, tad tenka atsivežti“, – aiškino mėsinių galvijų augintoja.

Iš mėsinių – geresnis uždarbis

Didžiausios mėsos perdirbimo įmonių grupės Baltijos šalyse „BIOVELA Group“ generalinis direktorius Audrius Kantauskas mėsos rinkoje geriausias perspektyvas mato mėsinei galvijininkystei – tiek vidaus, tiek eksporto rinkose vartotojai vis labiau orientuojasi į kokybišką jautieną. Įmonė galvijieną eksportuoja į Italiją, Švediją, Vokietiją, Daniją, Nyderlandus ir kitas šalis.

Jis pabrėžė, kad Lietuvoje mėsinių galvijų skaičius jau kurį laiką auga todėl, kad iš jų yra sukuriama didesnė pridėtinė vertė ir gaunamas geresnis uždarbis tiek ūkininkui, tiek produktų gamintojui. Pavyzdžiui, Lietuvoje populiariausia mėsinių galvijų veislė yra limuzinai, kurių vidutinė skerdenos išeiga yra 60 proc., o pieninių galvijų – tik 52 proc. Kitos populiarios ir efektyvios veislės – aubrakai, šarolė. Tačiau pastebima, kad būtent limuzinų veislės galvijai yra tinkamiausi mūsų auginimo ir gamtinėms sąlygoms, nes efektyviausią svorį, kuris yra apie 650 kg, jie pasiekia vidutiniškai per 19 mėnesių.

„Svarbu paminėti, kad Lietuvoje jau yra dalis ūkių, kurie šių veislių galvijus iki tinkamo svorio užaugina per 16 mėnesių, ir tai reikšmingai pagerina ūkio efektyvumą. O Pietų Amerikos augintojai giriasi užauginantys net ir dar keliais mėnesiais greičiau“, – pastebėjo A. Kantauskas.

Dėmesys jautienos kategorijai

„BIOVELA Group“ generalinis direktorius atkreipė dėmesį ir į jautienos kategorijas: „Tai yra itin svarbu. Mūsų šalyje didžioji dalis skerdenos yra O2 kategorijos, nors paklausiausios, geriausios ir tuo pačiu pelningiausios yra R3, R4, U3 ir U4 kategorijos. Mūsų šalyje dalis ūkininkų jau pasiekia šiuos rodiklius, tačiau daugumai dar reikėtų gerinti genetiką, mitybą ir auginimo procesą, kad būtų pasiektas didžiausias efektyvumas ir grąža.“

Tad pagrindinis, pasak A. Kantausko, kiek įmanoma pelningiau siekiančio dirbti ūkininko tikslas yra subalansuoti tris parametrus – per kuo trumpesnį laiką pasiekti optimalų svorį ir įmitimo kategoriją. Siekiant šių tikslų, didėtų ir ūkininkų, ir perdirbėjų pelnas, taip pat mažėtų poveikis gamtai. „Didėjant mėsinių galvijų skaičiui, jokių pardavimų iššūkių tikrai neturėtumėme, nes tiek Europoje, tiek kitose šalyse yra jautienos stygius ir didelė paklausa. Manome, kad būtent todėl Lenkijoje bendras galvijų skaičius yra augantis“, – redakcijai teigė didžiausios mėsos perdirbimo įmonių grupės Baltijos šalyse vadovas.

Sausra išdžiovino pievas

Ūkininkai pastebi, kad Lietuvos parduotuvėse atsiranda vis daugiau kokybiškos jautienos ir tai įkvepia mėsinių galvijų augintojus. „Tikrai pas mus prekybos centruose galima nusipirkti geros galvijienos. Tai geras ženklas tiems, kas augina tokius galvijus“, – ŪP teigė L. Sadauskienė, kartu pridūrė, kad, nepaisant to, jog mėsinių galvijų skaičius Lietuvoje auga, šiame sektoriuje sunkumų nestinga.

„Jeigu šaka auga, vadinasi, čia viskas gerai ir jokios pagalbos jai nereikia – panašu, kad toks yra valdžios požiūris į mėsinę galvijininkystę. Pas mus yra taip, kad kas garsiau šaukia, tas kažką ir gauna, o mėsinių galvijų augintojai labai kantrūs, dirba tyliai, nors problemų ir pas mus nemažai“, – tvirtino ji.

Šarolė galvijų augintojai ūkininkauja nenašių žemių krašte, tad grūdų prisiaugina tik pašarui. Šiemet jo gali pristigti, nes, pasak L. Sadauskienės, Kaišiadorių rajone buvo didelė sausra, kuri tebesitęsia. „Per vasarą gal du kartus telijo ir dabar sausa. Pašarų nepakaks, bet nėra jokios pagalbos. Viena paguoda, kad šiemet gal bus ilgesnė ganiava“, – vylėsi ūkininkė.

Mėsinių galvijų augintojai yra nusivylę, kad nebeliko paramos už veislinius galvijus. „Prieš keletą metų, kai Lietuvoje pirkome du bulius, gavome 30 proc. subsidiją, o pernai jau be jokios paramos įsigijome bulių iš Prancūzijos. Kiek girdėjau, gal tik 20 ūkių gavo kompensacijas, kai pirko veislinę medžiagą, mums jau nedavė, o dabar tos paramos visai nebeliko. Veislinių gyvulių kaina yra nemaža, subsidijos kompensuodavo bent transportavimo išlaidas, bet jų jau nebeskiria“, – apgailestavo L. Sadauskienė.

Ji užsiminė ir apie gyvulių supirkimo kainas, kurios dabar nedžiugina. „Gyvulius mėsai parduodame tam, kas daugiau sumoka. Gaila, kad šiemet Lietuvos supirkėjai nesugebėjo pakonkuruoti su lenkais, kurie pasiūlė 40–30 centų už kg daugiau. Tad geros kokybės gyvuliai išvažiavo į Lenkijos skerdyklas. Mūsų užaugintus gyvulius jie parduos kaip lenkišką produktą“, – nusivylimo neslėpė moteris.

Skerdykloms stinga galvijų

Mėsos gamybos įmonės „Agaras“ komercijos direktorė Daina Butėnė teigė, kad mėsos perdirbėjai skatina ūkininkus auginti gyvulius specialiai mėsai, nes tai leidžia pagaminti didesnės pridėtinės vertės produktą. „Mėsinių galvijų mėsa yra kokybiškesnė, jos geresnės skoninės savybės, o pieniniai galvijai jau būna „atidirbę“ ir paskui realizuojami mėsai. Mėsinių veislių galvijų produktai labiau vertinami ir eksporto rinkose. Šiai šakai tikrai matome gerą ateitį“, – ŪP užtikrino „Agaro“ atstovė.

Nors mėsinių galvijų skaičius kasmet auga po procentą, kitą, galvijų šalies skerdykloms labai stinga. „Tikrai galėtume daugiau nupirkti ir mėsinių, ir kitų gyvulių. Žaliavos mūsų šalyje stinga, tiesą sakant, jų trūksta nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų, kai gyvulių ėmė mažėti“, – teigė D. Butėnė.

Pasak „Agaro“ komercijos direktorės, mėsos perdirbėjai eksporto rinkose būtų konkurencingesni, jeigu galėtų pasiūlyti didesnes produkcijos partijas ir užtikrinti jų tolygų tiekimą. Tai yra pagrindinis kliuvinys dirbant eksporto rinkose, kur reikia pastovumo ir kiekių. Kartu ji pabrėžė, kad kiekviena eksporto rinka yra savita ir turinti savo vartotoją.

Kainodaros niuansai

Kalbėdama apie gyvulių supirkimo kainas, D. Butėnė aiškino, kad joms įtakos turi tai, jog Lietuvoje yra nedidelė rinka, taip pat ir politiniai sprendimai. „Pas mus jie būna nepriimami ar vilkinami, neskubama jų priimti, o Lenkija atveria eksporto rinkas, turi susitarimus su įvairiomis trečiosiomis šalimis, kur eksporto kainos yra palankesnės, pavyzdžiui, lenkai turi galimybę eksportuoti į Turkiją, o lietuviai ne. Taigi šiuo atžvilgiu mes nesame labai konkurencingi“, – apie rinkų niuansus aiškino redakcijos pašnekovė.

Ji taip pat užsiminė, kad didelė kainodaros dalis yra susijusi su produkcijos kiekiu. „Kai turime rinkti po vieną, du ar tris gyvulius iš augintojų, mes patiriame transportavimo sąnaudas, nes ūkininkai neveža gyvulių į skerdyklą. Tai atsiliepia supirkimo kainai, todėl gali būti, kad ne visada galime pasiūlyti aukščiausią kainą“, – dėstė „Agaro“ atstovė.

D. Butėnė pabrėžė, kad mėsos gamintojai konkurencingi Europos eksporto rinkose, kur gaunama didžiausia pridėtinė vertė, nes čia vertinami gyvūnų gerovės, aplinkosaugos, aukšti maisto saugos reikalavimai. Už tai ES vartotojai yra pasiruošę mokėti daugiau. O Lietuvoje, pasak jos, didesnių poslinkių jautienos rinkoje nesijaučia. „Pokytis tik toks, kad šiek tiek pasikeitė vartojimo produktai: jeigu anksčiau jautiena būdavo tik smulkinta, tai dabar atsiranda kepsnių. O jautienos suvartojimo kiekiai beveik nepasikeitė – kaip ir anksčiau, taip ir dabar vienam gyventojui tenka vidutiniškai apie 6 kg per metus, o kiaulienos – apie 70 kg. O štai Brazilijoje vienas gyventojas per metus suvartoja vidutiniškai kone 100 kg jautienos“, – palygino mėsos perdirbimo įmonės komercijos direktorė.

Ryškėja nerimo ženklai

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) tarybos vicepirmininkas Nerijus Gricius redakcijai kalbėjo apie nerimo ženklus, kurie gali paveikti mėsinę galvijininkystę. „Mėsinių galvijų skaičius nuolat didėjo, bet greičiausiai šių metų viduryje augimas bus sustojęs ir iki šiol buvusi kilimo kreivė gali kristi žemyn“, – LMGAGA narių susirūpinimą išsakė šios organizacijos atstovas.

Jis įvardijo pagrindines priežastis, kurios gali smukdyti mėsinę galvijininkystę: „Nebeliko valstybės skiriamos paramos veisliniams galvijams įsigyti. Anksčiau tam tekdavo kasmet po 2 milijonus eurų. Nors parama nebuvo didelė – valstybė rėmė 30 proc. galvijo kainos, o 70 proc. mokėjo pats augintojas, vis tiek tai skatino pirkti veislinius galvijus, jų skaičius augo. Tai buvo stimulas sektoriaus plėtrai. Tačiau ta programa pasibaigė, todėl jaučiamas sustingimas, asociacija mato, kad galvijų yra įsigyjama mažiau“, – apgailestaudamas konstatavo N. Gricius.

Pasak jo, kita problema – prieš kelis mėnesius nukritusios galvijų supirkimo kainos. Tai irgi smogia galvijų augintojams. LMGAGA tarybos vicepirmininkas svarstė, kad kainoms įtakos turėjo pieno ūkio krizė, verčianti ūkininkus išpardavinėti pieninius galvijus. „Rinkoje pakanka tokios žaliavos, todėl perdirbėjai, matyt, ir muša supirkimo kainas. Ir kitur Europoje jaučiamas supirkimo kainų kritimas, tačiau ne toks ženklus“, – ŪP dėstė N. Gricius.

Jis užsiminė, kad gyvulininkystei nėra palankios ir menkos išmokos už pievas, todėl ūkininkai be skrupulų jas išaria ir sėja javus. Kai nelieka pievų, mažėja pašarų. „Šie metai sudėtingi, jaučiamas pašarų stygius, išaugo žemės ūkio darbų sąnaudos, todėl gyvulių augintojai ims išpardavinėti galvijus, kad suvestų galus. Tad tikėtina, kad galvijų skaičius mažės. Manau, valdžia turėtų tai įvertinti ir imtis veiksmų, kol neprasidėjo rimtos bėdos ir šiame sektoriuje. Geriau kažką spręsti, kol kreivė nesmuko žemyn“, – perspėjo LMGAGA tarybos vicepirmininkas.

Juozo BEKAMPIO, Laimutės SADAUSKIENĖS, Dainos BUTĖNĖS ir redakcijos nuotraukos, „BIOVELA Group“ iliustracijos

Titulinėje nuotr. – Juozo Bekampio išpuoselėti limuzinai dažnai sulaukia pravažiuojančiųjų dėmesio.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.