Varėnos r. ūkininkas Valentas Streikus renkasi ekologišką galvijininkystę

Iš Joniškio kilęs Valentas Streikus pasakoja, kad klajodamas po Lietuvą, gyvendamas Vilniuje, Klaipėdoje, ieškojo, ko norėtų iš gyvenimo. Pabodus didmiesčiuose, patraukė į kaimą, neturėdamas jokios ūkininkavimo patirties. Jo ūkis – pačiame Varėnos rajono su Baltarusija pasienyje, o ūkininkauja 7 metus.

„Sugalvojau, kad noriu turėti 50 ha žemės, kur galėčiau ekologiškai ūkininkauti. Kai atėjau, čia buvo nedirbami laukai, apleisti šabakštynai, niekas nieko nedarė. Šovė mintis, kad reikia pradėti. Paklausiau užkardos žmonių, sakė būtų gerai, kad kažkas visa tai sutvarkytų. Tada iš valstybės išsinuomojau didžiąją dalį žemės, iš žmonių po truputį“,– apie pradžią pasakoja Valentas ir priduria, kad nereikia bijoti kaimo. Nors iš pradžių atrodė ir ratą sunku pakeisti, kai darai ir padarai.

Vyras greitai suprato, kad iš 50 ha neišgyvens. Žemės nederlingos, pasak Valento, jei su Joniškiu lygintume, būtų 1:10. Dažniausiai durpynai ir smėlis, o vis tiek įdirbti reikia.

Krūmais ir menkaverčiais medžiais apaugusią žemę pavertęs dirbama arba ganyklomis, vyras sako, kad seniau visus kelmus raudavęs, o dabar samdo frezą, nes sufrezavus žemė būna gera.

Ieškojo, kas gali patarti

Valentas pripažįsta, kad iš karto ieškojo, kas galėtų patarti, kaip ūkininkauti šitose žemėse, ir kreipėsi į LŽŪKT Varėnos r. biurą: „Atvykęs ieškojau, kas galėtų paaiškinti, kaip čia ūkininkauti. Nuėjau į biurą. Jo vadovas, augalininkystės konsultantas Audrius Stoškus iš karto viską paaiškino. Paėmė dirvožemio ėminius ir nuvežė ištirti į LŽŪKT laboratoriją. Pagal gautus duomenis padarė puikius žemėlapius, ir priėmėm sprendimą, ką daryti. Čia grikiams tinkamos žemės, čia rugius galima auginti“.

Greitis, efektyvumas ir nauda – šiais žodžiais Valentas apibūdina bendradarbiavimą su biuro konsultantais. „Aš nemoku tvarkyti buhalterijos, biuras viską moka, didelė kompanija. Viską greitai išsiaiškina. Paskambinu vienam, kitam konsultantui, ir viskas išspręsta per valandą. Turiu du samdomus darbuotojus. Biuras pakvietė į ūkį atvažiuoti Konsultavimo tarnybos darbų saugos konsultantą. Jis parengė darbų saugos bylą. Atvažiavo, pristatė, kaip viskas turi būti vykdoma. Informacija perteikta aukštame lygyje. Konsultantai visada į reikalingus kursus ar kitus renginius kviečia“,– sako ūkininkas ir pataria kitiems neabejoti, nueiti, pasikalbėti su konsultantais ir priimti sprendimą, ar tenkina jų pasiūlymai. „Manyčiau, kad 100 procentų tenkintų“, – apibendrina jis.

Druskininkams – lietuviškų bulvių

Atvykome į ūkį po bulviakasio, kai jos buvo perrenkamos. Šiais metais jų auginta 15 hektarų. Ekologiškai augintos bulvės tikrai neblogos. Pasak Valento, derlius labai skiriasi nuo atsėlio, veislės. Kuo naujesnis atsėlis, iškart mažiau pažeidimų. Jos stipresnės. Kai tik atsėlis silpnesnis, bulvės daugiau pažeistos.

„Druskininkai netoli, dabar lenkiškas valgo, duosim lietuviškų“, – sako Valentas, žadantis įsirengti jų laikymo kamerą.

Ateitis – ekologiškai auginami mėsiniai galvijai

Pabandęs augalininkystę, bet pamatęs, kad derliai nekokie, daug kalkinti reikia, ūkininkas pasirinko gyvulius. Augina angusus ir herefordus – iš viso 93 gyvulių bandą. Pasak jo, jie nereiklūs pašarui, per žiemą gali būti lauke. Reikia tik pašiūrių, jos gali būti iš rulonų rietuvių. Taip pat, anot Valentino, galvijai gerai sutvarko pievas, nes durpžemiai, nelabai kokios. Tad dabar pusė ūkio hektarų skirti gyvuliams ir pusė augalams. Mažiau sėjama grūdinių.

„Dabar daugiau pievų sėju. Čia šlapynės, žemapelkės, savaiminės pievos. Mulčiuosiu viską, kai jos nusiganys. Pereinu prie ekologinio ūkininkavimo. Šie metai pirmi, dar bus antri, o trečiais ūkis jau taps ekologiniu, ir gyvuliai taip pat. Sertifikatą turės. Dabar neturi, nors ir šeriami visiškai ekologiškai – žole, šienainiu ir druska. Nei miltų, nei grūdų negauna“, – pasakoja vyras.

Žolynus ūkininkas dalija į dvi dalis: skirtus ganyti arba gaminti pašarus. Ganykloms dabar skirta 100 hektarų. Didindamas pašarų maistingumą ir kiekį, į jiems ruošti skirtus plotus įsėja pasirinktų žolių ir susuka žiemai. Pasak Valento, iš neįsėtų plotų tris kartus mažiau pašaro būna. „Įsėji, žinai, kad pašaras geras. Aišku, brangu, bet be įsėjimo pievos ne pievos. Pasikonsultuoju su Audriumi. Pataria, ką geriau rinktis“, – sako jis.

Valentas pripažįsta, kad gyvuliai jam nauja veiklos sritis, todėl dalyvauja seminaruose, kursuose, skaito knygas.

„Man labai įdomi jų genetika. Rudas, o gimsta pilkas. Nors raguočių pas mane mažai, veršiukai gimsta su ragais. Vis tiek eina į pirminę prigimtį. Supratau, kad reikia laikytis genetikos, jei ne, tai po kokių 3 metų viską mesti reikės. Dabar parduosiu visas, kurios yra nevaisingos arba veda prastą prieauglį, kurių genetika prasta. Atsiranda tokių, kad nepriauga svorio. Kam tokius šerti“, – svarsto ūkininkas.

Planuose šalto tipo ferma buliukams laikyti. Dabar visi gyvuliai ganosi kartu, todėl, anot ūkininko, priesvoris mažesnis. „Jau bandžiau, buvau atskyręs buliukus 7 ha plote, jokių problemų nebuvo“, – komentuoja Valentas.

Ar būna iššūkių su veršiukų ženklinimu? Pasak ūkininko, būna tuomet, jei pavėluoji pusantros dienos nuo gimimo, jei iš karto apsiveršiavus suženklini – viskas gerai. Kartais galvijas pameta įsagą, tada ženklina staklėse.

Anksčiau bulius bandoje būdavo visada, dabar vienoje grupėje jo nėra. „Visos apsiveršiuos, ir tada vėl įleisiu bulių, kad būtų vieno gimimo, nes supirkėjai labai tą žiūri. Bandos buliaus tėvai iš Vokietijos, jis jau čia gimęs. Buliukus laikau iki 19 mėnesių, dabar nesinori atskirti. Kai ateis žiema, atskirsiu“, – sako Valentas.

Dabar aptverti 30-ties ir 70 ha ganyklų plotai. Pasak Valento, ganymas sekcijomis nepasitvirtino. Galvijai nuėda žolę, bet atsiranda problemų, nutraukia piemenį, nes nori geresnės žolės.

Ganyklas banda pagerina pati. Ūkininkas stengiasi jas nušienauti, jei dar būna likusių smilgų, kad pavasarį būtų geresnis atolas.

Valentas siekia sveikos bandos statuso. Sukdamas darbų ratą, kaip jis sako, už du ar dar daugiau, bandai apžiūrėti kasdien skiria apie tris valandas. „Kad matyčiau, kaip gyvena, kas vyksta. Kartais su žiūronais apžvelgiu ir matau visokių nuotykių“, – emocingai pasakoja jis. Beribis entuziazmas, pozityvumas, žinių troškimas ir pastangos padeda jam siekti tikslų, o ūkininkavimas yra lyg įdomus nuotykis, kur viskas padaroma, kai daroma.

Autorė Jolanta Dalia Abarienė / LŽŪKT

Egidijaus Vilkevičiaus nuotraukos