Gema Stanelytė: „Džiaukimės, kad dabar nereikia taip kovoti už laisvę, kaip mes kovojome“

Baiminantis, kad teismo procesas Vilniuje netaptų tikinčiųjų manifestacija, J. Stanelytė buvo slapta pervežta į Šiaulių kalėjimą. Nors sovietinė valdžia ir KGB bandė nuslėpti vietą ir laiką, kur vyks vienuolės teismas, buvo sužinota apie teismo datą ir vietą. Apie teismo procesą rašė „Katalikų bažnyčios kronika“ (LKB, Nr.46, 1980). Liudininkai pamena, kad tą dieną Kelmėje buvo nemažas sujudimas, palaikyti J. G. Stanelytės susirinko bendražygiai kunigai S. Tamkevčius, A. Svarinskas, V. Vėlavičius, J. Zdebskis, vienas iš eisenų organizatorių šiaulietis M. Jurevičius, būrys tikinčiųjų, atvykusių iš įvairių Lietuvos vietų. Teismo procesas turėjo būti kažkiek parodomasis, bet susirinkus būriui žmonių, nelabai kas išėjo iš valdžios sumanymo. KGB filmavo ir fotografavo susirinkusius žmones, vėliau nustačius asmenybes, buvo aiškinamasi, kokiu tikslu ir kaip atsidūrė prie teismo pastato. Buvo sulaikyti kun. Juozas Zdebskis, Saulius Kelpša, Petras Gražulis. Dėl šio sulaikymo Lietuvos Komunistų partijos pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui ir Kelmės milicijos viršininkui buvo įteiktas 68 asmenų pasirašytas protestas, kad „tarybiniai pareigūnai grubiai laužo LTSR Konstituciją ir įstatymus“. Sovietinis teismas nuteisė J. G. Stanelytę trejiems metams laisvės atėmimo, bausmės atlikti buvo ištremta į Nižnij Tagilo (Sverdlovsko sritis) bendrojo režimo lagerį.

J. G. Stanelytės įkalinimas sukrėtė Moldovos vokiečius katalikus, tarp kurių vienuolė vykdė misionierišką veiklą. Per juos žinia pasiekė Vakarų Vokietijos katalikus, Europos žmogaus teisių gynimo organizacijas, buvo rašomi protesto laiškai sovietų valdžiai. Dėl J.G. Stanelytės į sovietų valdžią apeliavo Anglijos karalienė Elžbieta II, prašydama ją išlaisvinti. J. G. Stanelytės procesui pradedant virsti tarptautiniu įvykiu, ji iš įkalinimo vietos buvo paleista anksčiau laiko 1982 m. vasario 16 d., likęs įkalinimo laikas buvo pakeistas lygtine bausme.

Apie tuo metu organizuotas tikinčiųjų eisenas, teismo procesą kartu su Rita Ščiglinskiene kalbinome garbingo amžiaus sulaukusią vienuolę J. G. Stanelytę Kaune, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos namuose, kur ja rūpinasi vienuolijos seserys.

– Apie Jūsų veiklą sovietinės okupacijos metais nėra daug informacijos, bet daug kas Jus prisimena, ypač kalbant apie tikinčiųjų eisenas iš Tytuvėnų į Šiluvą, „Katalikų bažnyčios kronikos“ leidybą. Įdomu būtų, sužinoti kada eisenos prasidėjo, kas buvo Jūsų talkininkai?

– Žinote, aš metų labiausiai ir neatsimenu. Niekada jų neįsidėmėdavau, kaip jūs žinote, taip ir tegul būna. Eisenas padėdavo suorganizuoti šiaulietis, jau miręs Mečislovas Jurevičius. Jis buvo pasaulietis, labai tikintis ir doras žmogus. Į Šiluvą eidavom iš įvairių vietų. Kadangi buvo persekiojama, jei būtume ėję iš kurios nors vienos vietos, tai būtų lengviau (KGB – Aut.) susekti. Tai eidavome iš vienos, iš kitos pusės, keisdavome vietas. Eisenose dalyvaudavo apie 50 žmonių, kartais daugiau, kartais mažiau. Visokio amžiaus žmonės eidavo, jaunesni, brandaus amžiaus, nes mums visiems labai rūpėjo Lietuvos laisvė, labai dėl to pergyvenom. Labai meldėmės, kiek galėjom, tiek darėm.

– Kaip žmones pasiekdavo žinia apie organizuojamas eisenas?

– Įvairiai sužinodavo, dažniausiai vienas per kitą. Žmonės atvykdavo iš įvairių (Lietuvos – Aut.) vietų, tai savo gyvenamoje vietoje kitiems pasakydavo. Tie, kurie domėjosi, taip pat klausinėjo, ieškojo, nesėdėjo rankas sudėję, jei Lietuvos laisvė jiems buvo brangus ir įdomus dalykas.

– Ar eisenas organizuodavote prieš Šilinių atlaidus?

– Ne, netapatindavome su atlaidais. Eidavome, kai mums pavykdavo susirinkti. Ne vieną kartą per metus darydavome eisenas. Per atlaidus nelabai tinkamas laikas buvo – jiems (KGB – Aut.) lengviau buvo mus nutverti. O kai mes eidavo skirtingu laiku, tai jiems būdavo sunkiau mus sugaudyti.

– Kaip vykdavo eisenos, ar nešdavote kryžių, giedodavote?

– Ne, nieko nenešdavome. Dažniausiai melsdavomės, kalbėdavome rožinį. Giedoti negiedodavome, dėl to kad giesmė pritraukia nereikalingą dėmesį, o mes norėjome daugiau slaptumo, kad mūsų neišvaikytų. Kunigams eisenose dalyvauti buvo rizikinga, mes juos saugodavome. Prašėme jų, kad būtų atsargūs, nenorime, kad juos suimtų. Šiluvoje žmonės su džiaugsmu išeidavo pasitikti.

– Ar pastebėdavote, kad valdžia ir saugumas jau žino apie eisenas?

– Visko gaudavome, ir įspėjimų, ir bausmių, bet nekreipdavome dėmesio. Jie greičiau pavargo, negu mes. Pavargo mus gaudyti, o mums nenusibodo kovoti iki pat pergalės. Labai daug melsdavomės, pavedėm save Dievo Motinos Marijos užtarimui. Taip ir laimėjome su Viešpaties pagalba.

– Nepriklausomybės atkūrimo akto signataro A. Račo iniciatyva 1994 metais buvo pradėtos Padėkos ir vilties eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą. Būdavo prisimenamas 1980 metais gruodžio mėnesį vykęs Jūsų teismas Kelmėje. Apie tai kas vyko teismo metu salėje, nėra daug žinoma. Gal galėtumėte daugiau apie tai papasakoti, kas ten vyko?

– Pateikė kaltinimus, kad einame prieš tarybų valdžią, kad norime ją paniekinti, pažeminti. Iš tikrųjų mes nemėgome tarybų valdžios ir to neslėpėme. Salėje buvusių žmonių iš viso nepažinojau. Gal ten buvo aktyvistai, gal suvaryti žmonės, bet jų buvo daug. Norėjo parodyti, kad daug žmonių nesutinka su mūsų veikla. Kai kurie iš jų palaikė kaltintojus. O mane palaikė mano bendražygiai, susirinkę žmonės, iš nuotaikos buvo galima jausti, kad palaiko, nors garsiai to pareikšti nedrįso.

– Ko Jus teisme klausinėjo, ką pasakėte teisėjams?

– Teismo metu nelabai manęs klausinėjo, mane žinojo kaip nuluptą. Daugiau klausinėjo kitų, liudininkų.

– Kai jus paleido iš lagerio ir grįžote į Lietuvą, ar sovietinė valdžia taikė Jums kokias persekiojimo priemones?

– Kad nelabai. Matyt, jiems jau nusibodo. Ir tų saugumiečių buvo visokių, nebuvo labai jau „karšti“ persekiotojai. Gal buvo prisitaikę, gal dėl darbo, gal šiaip dėl kitų tikslų, bet ne dėl idėjos. O mes turėjome idėją, kuri mums buvo brangi, dėl jos mes nepavargome.

– Kai Jūs buvote kalinama, eisenos nenutrūko, ar buvo kas jas organizavo?

Jas organizuodavo Mečislovas Jurevičius, talkininkų buvo iš visos Lietuvos, padėjo daug žmonių, kurie buvo nusistatę prieš tarybų valdžią. Jeigu būtume buvę tik keli, tai nieko nebūtume laimėję, buvo žmonių, kurie mus palaikė. Vėliau tai užteko degtuko, kad suliepsnotų liepsna. Paskui viskas kaip ir susiliejo su Sąjūdžiu, eisenų dalyviai daug kur padėjo Sąjūdžiui, kur reikėdavo ką nors suorganizuoti.

– Kaip Jūs prisidėjote prie „Katalikų bažnyčios kronikos“ leidybos?

– Apie eisenas informaciją aš perduodavau, apie kitus įvykius, būdavo, kad informuodavo kiti. Taip kaip bitutės iš visur ir sunešdavome informaciją. Neatrodė tai labai sunku daryti, mums tai atrodė kasdienybės pareiga. Žinojome, kad tarybų valdžia mums visaip trukdys, o mūsų pareiga buvo ginti tautos laisvę. Mums toks gyvenimas tai laikais atrodė kaip natūrali kasdienybė.

– Kai buvote nuteista kalėti, kas Jums tada buvo sunkiausia?

– Neatsimenu, aš nejaučiau sunkumo. Dirbau, plytas nešiojau, sunkus, nelengvas fizinis darbas. Manęs lageryje niekas neskriaudė, nežemino.

– Ar pasiekdavo kokios žinios apie Vokietijos katalikų pastangas Jus išlaisvinti?

– Man pranešė, kai mane paleido. Žinojau, kad mano kalinimo laikas nesibaigė, ir kad grįžusi toliau tęsiu savo veiklą. Dėl to man nekilo jokių klausimų.

– Dar vyksta eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą. Ką norėtumėte palinkėti eisenų dalyviams?

– Džiaugsmo ir energijos. Džiaukimės, kad dabar nereikia taip kovoti už laisvę, kaip mes kovojome, kad išlaikytume pastangas turėti Lietuvą kuo tyresnę, gaivesnę ir liepsningesnę.

Autorius Egidijus ŪKSAS (Kelmės Žemaitės viešoji biblioteka) / BIČIULIS