Kaltė dėl balų gula ne ant drenažo, o ant neariamosios technologijos pečių

Ne tik šliužų antplūdis parodė neariamosios technologijos trapumą, prie to prisidėjo ir šiųmetės liūtys, kurios išryškino kitą laukų arti nenorinčių ūkininkų bėdą.

Drenažas idealus, o balos telkšo

Dotnuvos sen. (Kėdainių r.) ūkininkaujantis Algimantas Kižauskas kasmet nemažai investuoja į jo laukuose esančias melioracijos sistemas. Tvarko drenažų žiotis, šienauja melioracijos griovius, kur reikia, kapitališkai tvarko vandens surinkimo vamzdelių tinklą. Todėl šiemet jis nustebo, kai didžiuliame, apie 100 ha lauke po liūčių ėmė telkšoti po 5 ir daugiau arų užimančios balos. „Nemažų balų buvo ir kituose ūkio laukuose, dėl jų negalėjau laiku nuimti viso derliaus, tačiau šie 8–9 „vandenynai“ man labiausiai nedavė ramybės“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo A. Kižauskas.

Po derliaus nuėmimo ūkininkas suskubo ieškoti problemos priežasčių. „Atkasėme sausinimo sistemas buvusių balų vietose, viskas tvarkoje – vamzdeliai sveiki ir švarūs, tik pasikvietę specialistus išsiaiškinome, kad problemos atsiranda dėl vandeniui nepralaidaus dirvos sluoksnio“, – dėstė ūkininkas.

Ūkyje abipus Dotnuvėlės upės jau senokai naudojama neariamoji žemės dirbimo sistema. Įvairiais germinatoriais dirva susmulkinama iki labai smulkios frakcijos, o neretai ir per daug suslegiama, todėl susidaro vandeniui nepralaidus jos padas. Suprasdamas gerai veikiančių drenažų svarbą, ūkininkas iškart ėmėsi tvarkyti sausinimo sistemas. Atskiromis atkarpomis atkasami drenažų vamzdeliai, ant jų pilamas žvyras, paliekant apie 30 cm dirvožemio paviršiuje. „Tvarkomės ūkio jėgomis, tačiau sąnaudos vis tiek nemenkos, planuoju dirvas dar pravažiuoti taip vadinamomis šukomis, kad sujudinčiau gilesnius sluoksnius“, – aiškino A. Kižauskas, užsimindamas, kad būtų gerai, jei stiprūs žiemos šalčiai, į ledą paversdami giliau esantį vandenį, prisidėtų prie dirvos purenimo.

Šaltis ir drėgmė nepadeda ūkininkams

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Virginijus Feiza, ŪP paklaustas apie šią problemą, lyg juokaudamas atsakė: „Nereikia vadovautis tik reklamomis ir manyti, kad kas tinka Amerikoje, tinka ir mums, reikia galvoti savo galva.“ Pasak mokslininko, žemdirbiams reikia Lietuvos dirvoms grąžinti purumą ir imtis mechaninio jos dirbimo. Pasak dirvožemių specialisto, anksčiau, kai būdavo šaltos žiemos, didelį darbą už ūkininkus atlikdavo šaltis ir drėgmė. „Jau trejus metus trūksta ir vieno, ir kito, todėl rezultatas yra toks, koks yra“, – sakė habilituotas mokslų daktaras. Anot jo, ūkininkai turėtų atidžiau stebėti savo laukus ir, kur to reikia, laikas nuo laiko bent šiek tiek giliau papurenti. „Organinių medžiagų mažai, dirvos greitai susislegia, todėl ir neariamosios technologijos veiksmingos 4–5 metus, o vėliau jau reikia prižiūrėti pagal situaciją“, – komentavo V. Feiza.

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje.

Susijusios temos - skaitykite: neariamosios technologijos, ūkininkas, sausinimo sistemos, drenažo vamzdeliai, Algimantas Kižauskas