Kam priklauso bendra ES žemės ūkio produktų rinka?

Žemės ūkio ministerijos skelbiamais duomenimis, žemės ūkio ir maisto produktų eksportas per pirmuosius 9 šių metų mėnesius ženkliai išaugo. Teigiama, kad prekybos balansas, palyginti su ankstesnių metų laikotarpiu, išaugo net 40 proc. Labai norėtųsi tikėti, kad eksporto šuolis įvyko dėl išaugusio lietuviškų produktų konkurencingumo Europos Sąjungos (ES) bendroje rinkoje. Tačiau pagrindinės eksporto kryptys nenurodytos, o istoriniai duomenys nėra tokie optimistiniai.

Šių metų birželį Europos Komisija (EK) atnaujino ir pateikė 2019 m. ES valstybių narių žemės ūkio statistikos duomenis.

Ankstesnių metų statistika liudija, kad Nyderlanadai, Ispanija, Lenkija, Belgija, Vengrija, Airija, Danija, Bulgarija nuolat mėgaujasi teigiamu prekybos su kolegomis balansu jau nuo 2014 m., nors tokios šalys kaip Nyderlandai, Belgija, Ispanija, Danija narystę šiame klube skaičiuoja nuo šio tūkstantmečio pradžios.

Kiek tokia ES bendros rinkos struktūra yra pageidautina ir tvari, tegul sprendžia ekspertai. Kad ją gerokai supurtys „Brexitas“ – akivaizdu. Visgi nėra jokių abejonių, kad tokią eksporto sanklodą lemia bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) nuostatos. Iš tiesų bendroji rinka ir BŽŪP yra tvirtai susietos Lisabonos sutarties straipsniais, reglamentuojančiais pagrindines BŽŪP nuostatas, pavyzdžiui, „38.4. Veikiant ir plėtojantis vidaus žemės ūkio produktų rinkai, kartu turi būti kuriama bendra žemės ūkio politika“ ir t. t.

Todėl nėra jokios abejonės, kad, kaip ir prieš kiekvieno finansinio laikotarpio pradžią, dėliojant ir derinant su EK strateginio plano nuostatas, bus primygtinai primenama, kad bendroje ES žemės ūkio produktų rinkoje negalima taikyti išskirtinių konkurencinių sąlygų sukuriančių priemonių. Nors tariamus konkurencinius pranašumus kaip šagrenės oda nuo Briuselio pageidavimų besitraukiančiame Lietuvos žemės ūkyje darosi vis sunkiau ir sunkiau įžiūrėti.

Diskusijos dėl BŽŪP visuomet koncentruojasi ties dviem temomis: tiesioginių išmokų ir kaimo plėtros. Pamirštama, kad pirmajame ramstyje numatyta lėšų rinkos priemonėmis, kuriomis siekiama stabilizuoti žemės ūkio rinkas ir išvengti rinkos krizių aštrėjimo, tam naudojant rinkos intervencines priemones, didinti paklausą ir padėti ES žemės ūkio sektoriams geriau prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Turbūt dar visi prisimena, kad 2019 m. nebuvo patys palankiausi šalies žemdirbiams. EK duomenimis, su šiomis priemonėmis bendroje žemės ūkio produktų rinkoje 2019 m. vyko keisti dalykai.

Žinoma, tuoj pat atsiras teigiančiųjų, jog viskas padaryta skaidriai ir teisingai. Visgi kritinis mąstymas, paveldėtas iš reformų nesužalotos švietimo sistemos, negali neišsiaiškinęs tikėti Briuselio numatytų taisyklių teisingumu ir bešališkumu. Kaip ir kitais atvejais. Juk sveikam protui sunkiai suvokiama tiesioginių išmokų nelygybė, tuo pačiu metu keliant visiems vienodus reikalavimus ir deklaruojant bendros rinkos principus, nepateisinamas prieš atskirų valstybių narių žemės ūkio struktūras ir atskirus subjektus nukeiptas ir jas pažeidžiantis išmokų mažinimas ir kt. Viduramžiais aštraus pamfleto užsitarnautų konkurencijos institucijų sąlyga sieti valstybės pagalbos COVID-19 pandemijos atveju lėšų dydį ne su darbuotojų skaičiumi, o nustatyti maksimalią jos sumą įmonei.

Grįžtant prie rinkos priemonių, sunku surasti logiką, kad paaiškintum anksčiau pateiktų rinkos priemonių dydžių skaičiavimo formules ir jų suderinamumą su bendra rinka. Juk, vertinant pagal žemės ūkio naudmenų plotą, Lietuvai ES paramos skyrė apie 14 ct/ha, o Belgijai, kurios plotas 1 354 mln. ha, – beveik 45 Eur/ha. Skaičiuojant 1 000 Eur bendrosios produkcijos, Lietuvai teko 18 ct, Belgijai – 8 Eur, o Portugalijai – net 15 Eur.

Kaip bendroje rinkoje galėjo susidaryti nebe kartais, bet vos ne šimtais kartų matuojami skirtumai? Ar už šviesiomis spalvomis nudažyto BŽŪP ir bendrosios žemės ūkio produktų rinkos fasado nėra paslėpta ragų, kuriais nuosekliai ginami savi interesai? Žemės ūkio ir maisto produktams niekas neatneš rinkų, padėtų ant lėkštelės. Dėl jų vyksta kova. Laimė, šiais laikais – be kraujo.

Eimantas PRANAUSKAS

Apžvalgininkas

 

2020-11-21