ASU budėjo ir budės, kad žemė džiaugtųsi – ne verktų

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ
„ŪP“ korespondentė

Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) bendruomenė įvairiais renginiais pažymi šios mokslo įstaigos 90-metį.  Iškilmingas jubiliejaus minėjimas spalio 17-ąją buvo tik dalelė šventinių renginių, tačiau solidžiai margaspalvė, kaip paties universiteto istorija.
Daug gražių, nuoširdžių  žodžių ASU – aukštos kvalifikacijos žemę mylinčių specialistų kalvei – skyrė iškilmių dalyviai, tarp jų – šalies Vyriausybės, Seimo,  mokslo, mokymo, verslo įstaigų bei įmonių atstovai.
Koks ASU buvo visus 90 metų ir kokia karūna dabintinas dabar, rašytiniame sveikinime apibendrino šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė, teigdama, jog ši mokslo šventovė nuo pat 1924 metų, kai buvo įkurta, skleidė žinią apie būtinybę puoselėti savo  žemę ir miškus, šiandien – tai atsakingas, modernus ir atviras universitetas, kuris svariai prisideda prie Lietuvos valstybės pažangos.

Valgysime duoną su sviestu

Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

– Valgau duoną su sviestu, – taip lietuvis įvertina savo gyvenimo kokybę. Sidabrave (Radviliškio r.) į „Pieno lašo“ šventę praėjusį savaitgalį susirinkę geriausi šių metų šalies melžėjai, ūkininkai, verslininkai, valstybės bei mokslo įstaigų atstovai vienu balsu tarė: gyvuos Lietuvoje pienininkystė, nes mokame auginti ir prižiūrėti galvijus, švariai melžti pieną, jį perdirbti savo ūkyje. Geriausių melžėjų pagerbimo šventėje susirinkusieji galėjo degustuoti pačių ūkininkų pagamintų įvairiausių sūrių, grietinės, fermentuotų pieno gėrimų, o tikra pramoga tapo sviesto mušimas senovinėmis muštuvėmis. Šioje rungtyje nepralenkiamas buvo renginio šeimininkas – ilgametis Radviliškio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Alfredas Juozapavičius.

Žemės reformos finišas – su nuoskaudomis, skriaudomis ir teismais

Virginija JUŠKIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Žemės reforma Lietuvoje, kaip skelbiama,  jau beveik ir baigta, tuo pasidžiaugta jau pernai, o kad liko keli menki procentai nepatenkintų pareiškėjų, kur susidurta su išskirtinėmis problemomis, trūksta dokumentų nuosa­vy­bei atkurti ar laisvos žemės nebėra – tai smulkmena. Besidairant ties finišo riba aiškėja, kad tokių „smulkmenų“ ne taip jau ir mažai, žemės skirstymo, dalijimo, kilnojimo ir mainymo, sklypų įteisinimo reikalus neretai gaubia tirščiausia migla ir painiava.
Bandymai išsiaiškinti, sužinoti, surasti reikalingus dokumentus paprastai  nuveda pas žemėtvarkininkus, o ten jau reikia nusiteikti ilgiems ir painiems susirašinėjimams, atsirašinėjimams, kurie baigiasi… šnipštu.