„Ūkininko patarėjas“ Nr. 8, 2014 sausio 21 d.

0,43 € 0,22 €

Elektroninis leidinys

Mangalicos kiaulės - grožiui ar stalui?


Elena RINKEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

„Vilnonės“, „garbanotosios“, „kudlės“ ir iš viso „labiau avys nei kiaulės“ – tai vis tos pačios vengriškos Mangalica kiaulių veislės šmaikštūs apibūdinimai Lietuvoje. Ši kiaulių veislė jokia naujiena Europoje, kur, įvairių šaltinių teigimu, nuo XIX a. vidurio iki XX amžiaus vidurio buvo pati populiariausia Vengrijoje. Mangalica veislės kiaulės priskiriamos lašininių, greitai užaugančių kiaulių tipui, o įdomiausia, kad jos gauruotos. Kur tokių pamatyti Lietuvoje? Žinoma, pirmiausia pas Algį Ušacką, ūkininkaujantį Širvintų r., Širvintų kaime, ir garsėjantį neįprastų mūsų ūkiams gyvūnų auginimu. – Įdomiausia turėti ir užauginti tuos gyvūnus, kuriuos nedaug kas laiko. Man svarbu, ar sugebėsiu juos tinkamai prižiūrėti, ar galima iš to turėti pelno, ar tik savam pomėgiui tinka, – apie ūkyje laikomų gyvūnų ir paukščių įvairovę sakė A. Ušackas.

Plačiau...

Pasiilgstame skanių lašinių
 Pasak A. Ušacko, smalsumas apėmė ir pamėginti auginti Mangalica veislės kiaules jis nusprendė Vengrijoje parduotuvėje pamatęs tokio paties didumo kiaulienos gabalų kainų skirtumą.
– Mane lydėjusio draugo paklausiau, kodėl taip yra, tad šis ir paaiškino, kad Mangalica veislės kiaulių mėsa ir lašiniai kokybiškai vertinami geriau nei įprastų veislių. Auginti šias kiaules susigundžiau dar ir todėl, kad teko paragauti tiek mėsos, tiek lašinių. Man regis, skonis iš esmė skiriasi, žinoma, Mangalica kiaulienos naudai. Tad prieš kelerius metus atsivežiau šios veislės kiaulių. Jų rūšių yra trys pagrindinės – baltos, raudonos ir „kregždutės“, pastarosios taip vadinamos dėl juodos nugaros ir balto pilvo, – aiškino A. Ušackas. – Aš laikau rudas, pilkas ir „kregždutes“. Mangalica kiaules auginu veisti, nes sau mėsai skersti negaliu, neišeina man gyvulį auginti, prižiūrėti, o vėliau paskersti ir suvalgyti. Nors jų mėsos ir lašinių tikrai skanauju, bet pirktų. Ypač skanūs lašiniai, puiki jų konsistencija, visai netįsta ir burnoje tikrai tirpsta, – gyrė „vengres“ A. Ušackas.
Pasak jo, 300 kg kiaulės lašinių sluoksnis – maždaug 18–20 centimetrų.
– Tik vaikystėje mačiau tokio storumo lašinius, – šypsojosi ūkininkas. – Dabar toks vaizdas – retenybė, visiems reikia liesos kiaulienos, nors, galiu tvirtinti, kad gerų, skanių lašinių poreikis atgyja. Todėl gal ir Mangalica kiaulėmis susidomėjimas didėja, tad atvestus ir paaugintus paršelius parduodu. Perka kas kam: vieni kaip egzotišką gyvūną, kiti savo reikmėms – mėsai, lašiniams. Kaina truputį didesnė nei įprastų kiaulių, bet juk galima derėtis, – teigė A. Ušackas. – Paklausa nesiskundžiu, nes norinčiųjų Mangalica kiaulių įsigyti skambučių sulaukiu kasdien.


Mangalica kiaulės - šalto laikymo tvarte
– Šiuo metu taip jas laikau iš pagarbos, labai jau neįprasta mūsuose kiaules žiemą lauke matyti, – juokėsi ūkininkas. – Atsimenu, kai atsivežęs šarolė galvijų, juos pradėjau laikyti šalto laikymo tvarte, tai vis bėgau ir bėgau dar pakreikti, kad tik nesušaltų. Dabar tikrai tik juokas ima.
O vasarą mano „vengrės“ ganosi, aptveriu ganyklą elektriniu piemeniu ir jos net nebando pro jį pralįsti. Bet laisvo ganymo yra tokia bėda, kad ten, kur jos padirbėja knisdamos, sulyginti tas vietas gali prireikti ir galingo buldozerio, – tvirtino ūkininkas.
– Vengrijoje teko matyti, kad atvesti paršeliai po pusdienio bėga paskui kiaulę į lauką, nors ten 12 laipsnių šalčio. Ir nieko. Teigiama, kad suaugę individai lengvai ištveria šaltį iki 30 oC. Žinoma, jie turi būti sveiki ir sotūs, – sakė A. Ušackas. – Mangalicų kailis storas, garbanotas, tankiu poplaukiu. Vasarą jos išsišeria, bet artėjant žiemai stora vilna atauga ir tik akys spingso.
Kailis netinkamas naudoti, paskersta Mangalica kiaulė, kaip įprasta, svilinama, – tvirtino A. Ušackas. – Tad tie kailiniai tik gyvūno šilumai, o mums, nepratusiems prie  „kailiniuotų“ kiaulių – nustebti. Gal galima lupti kaip šerną, bet tikriausiai kiauliena be odos kažin kaip neįprasta.
Pasak A. Ušacko, Mangalica kiaulės pašarams neišrankios. Vasarą jų racioną sudaro žolė, šakniavaisiai, vaisiai, rudenį – derliaus likučiai, žiemą – šienas, šienainis.
– Atsimenu savo tėvuko pamokymą – jokiu būdu nekreikti paršavedei su paršiukais šieno, nes šie jo prisiėda ir nugaišta. O Mangalica kiaulėms kreikiu viskuo – ir šienu, ir šiaudais. Būdavo, ateinu į tvartą ir prižiūrėtojo klausiu: kodėl kiaulėms nepakreikta? Pasirodo, kad šios pakratus suėda, vadinasi, ląstelienos joms reikia daug. Žinoma, duodame ir miltų, bulvių, morkų, pamaloniname obuoliais, nepamirštame kai kurių priedų, vitaminų.
Pasak A. Ušacko, paršiukų Mangalica kiaulės veda nuo 5 iki 8 vadoje.
– Mano ūkyje iš viso jų atvesta apie šešiasdešimt. Mažiau nei penkių ir daugiau nei aštuonių vadoje nebuvo. Mangalica kiaulės ypač geros mamos, niekada nepriguls ir nenuspaus paršiukų. Joms paršiuojantis šalia būti nereikia, nors anksčiau ir laukdavau, budėdavau tvarte. Nuostabiausia, kad atvesti paršiukai susiknisa po pakratais kaip šerniukai ir taip miega. Nepaisant to, kad Mangalica kiaulės labai ramūs gyvūnai, prie paršavedės su mažiukais svetimiems labai artintis nepatartina, nors tai tikriausiai galioja daugeliui gyvūnų, – patirtimi dalijosi A. Ušackas. – Tad Mangalicų laikymas ir priežiūra labai nesudėtinga, nereikalauja daug laiko ir dėmesio, technologija labai paprasta.


Puikiai žino, kur jų namai
Kaip sekasi auginti Mangalica veislės kiaules, klausėme ir tame pačiame rajone Taučiulių kaime ūkininkaujančių tėvo Jono bei sūnaus Artūro Čeikauskų.
– Seniai žinome apie šią veislę, tik nebuvo galimybių kiaulaičių parsigabenti, – sakė Artūras Čeikauskas. – Tačiau praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje, progai pasitaikius, parsivežėme devynis septynių savaičių amžiaus Mangalica veislės paršelius. Šiuo metu aptvare – vienas kuiliukas ir aštuonios kiaulaitės. Visi gyvuliukai balto kailio, nes, pasak A. Čeikausko, tik tokia galimybė pasirinkti tebuvo. Skaičiuojama, kad Vengrijoje, iš kur paršeliai ir atvežti, laikomų Mangalicų baltos sudaro 60 proc., rudos – apie 20–22 proc., o „kregždutės“ – tik apie 18 proc. Žinoma, jų kaina atitinkamai skiriasi, todėl ir ūkį atkeliavo būtent baltos Mangalicos.
– Šią veislę pasirinkome norėdami veisti ir užsiauginti savo reikmėms. Kadangi banda dar tik auga, apie mėsos, lašinių išeigą kalbėti anksti. Prieš imdamiesi auginti Mangalicas, domėjomės, kuo jos skiriasi nuo kitų kiaulių veislių, kuo jų mėsa kitokia – pasakojo A. Čeikauskas. – Įvairios literatūros duomenimis, Mangalicų mėsa ypač tinka vytinti, nes brandinama laikui bėgant neperdžiūna kaip įprasta kiauliena. Teigiama, kad tai lemia į mėsą įsiterpusios riebalinės ląstelės. Kai kuriuose šaltiniuose tvirtinama, kad jų lašinius sveikiau valgyti nei kitų populiariųjų kiaulių veislių, – vardijo ūkininkas. – Tačiau, kaip jau minėjome, savo patirtimi galėsime pasidalyti, kai savo užaugintas kiaules skersime ir paragausime mėsos. Esame ragavę šios veislės vytintų mėsos gaminių, tikrai jų skonis labai malonus, o skanaujant lašinius nesijaučia riebalų, kaip valgant kitus.
– Kaip seksis Mangalicas veisti – vienas dalykas, bet svarbiausia užsiauginti skanios kokybiškos kiaulienos savo reikmėms, – sakė A. Čeikauskas. – Kol kas aplinkiniams ūkininkams mūsų pasirinkimas tik nuostabą kelia, nes, kaip jie patys sako, gyvuliukai labiau panašūs į avis nei į kiaules. Ypač stebisi jų laikymo sąlygomis – ne įprastiniuose tvartuose, o laisvai. Iš pradžių ir mes vienus paršelius laikėme tvarte, o kitus laisvai. Po kurio laiko akivaizdžiai pamatėme, nes sverti nesvėrėme, kad natūraliomis sąlygomis besiganę gyvuliukai tapo dvigubai stambesni.
Ūkininkai Mangalicas šeria daugiausia žoliniais pašarais, nors palepina ir grūdais bei daržovėmis.
– Kombinuotųjų pašarų neduodame visai, nes tikime, kad mėsos skoniui natūralūs pašarai yra geriausia. Svarbu, kad laisvai besiganančios kiaulės gautų knisti kiek joms tik reikia, radusios ėstų joms reikalingas šaknis ir ganytųsi natūralioje pievoje.
Čeikauskų ūkyje devynioms kiaulėms skirtas vieno hektaro aptvaras, kuriame Mangalicos ganysis šiltuoju laiku, nors ir dabar, žiemą, iki soties šeriamos žoliniais pašarais, jos vis kažko ieško smagiai rausdamos sniegą, labai nenutoldamos nuo lengvos konstrukcijos stoginės – nakvynės vietos, teikiančios užuovėją bei saugančios nuo kritulių. Joje storai pakreikta, tad nakvoja kiaulės įsiraususios į pakratus.
– Žinoma, stojus didesniems šalčiams pakratų dėsime dar storiau ir nakčiai uždarysime, – sakė šeimininkai.
– Mangalicos labai socialūs ir draugiški gyvuliukai, o svarbiausia – puikiai įsimena savo gyvenamąją vietą, – tvirtina A. Čeikauskas. – Buvo toks atvejis, kai daliai kiaulių pavyko pro aptvaro tinklo apačią išlįsti, bet truputį pabėginėjusios aplink bandė sugrįžti į aptvarą ir nepavyko, tai visos ramiai sugulė prie tos vietos, pro kurią išlindo ir laukė. Įdomiausia, kad atidarius vartelius pro juos pačios nėjo, reikėjo pašaukti, pakalbinti ir suvesti. Vadinasi, kuriuo keliu išėjo, tuo pačiu ir turi sugrįžti. Tad tvirtinimas, kad Mangalicos, besiganydamos gerokai didesniuose plotuose, puikiai orientuojasi, kur jų namai, ir nenuklysta kažin kur, tikra tiesa, – sakė ūkininkas.
– Gyvuliukai labai jaukūs, – tvirtino ir Jonas Čeikauskas. – Mėgsta būti pakasyti, pakalbinti, nesibaido žmonių, visada, artėjant šeimininkams, atbėga pasidomėti, ką atnešei, ką pasiūlysi.
– Svarbiausia, kad šios veislės kiaulių auginimo savikaina nėra didelė, – apie dar vieną priežastį, lėmusią tokį pasirinkimą, sakė J. Čeikauskas. – Kiekvienas normalus kaime gyvenantis žmogus kažką sėja, augina, turi pievos ar ganyklos plotelį. Tarkime, auginant daržoves visada būna nerūšinių, jas puikiai galima sušerti kiaulėms, o ne versti į griovį ar užkasti.
Kaip mums seksis auginti šios veislės kiaules, kviečiame atvykti ir pasidomėti po kokio pusmečio, tada tikrai galėsime pasidalyti didesne patirtimi, – atsisveikindami sakė Artūras ir Jonas Čeikauskai.

Mažiau...

mangalicosSave parodyti ir kitus pamatyti

Stasys JOKŪBAITIS
„ŪP“ specialusis korespondentas, Berlynas (Vokietija)

Vokietijos sostinėje, Berlyne, šiuo metu vykstančioje tarptautinėje maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės parodoje „Žalioji savaitė 2014“ Lietuva dalyvauja jau dvyliktus metus iš eilės. Lankytojus kviečia medinė stilizuota pirkia, kurioje maisto produktus ir tautinį paveldą rodo ir didelės, ir mažesnės šalies įmonės. Lietuva čia pristatoma kaip valstybė, eksportuojanti žemės ūkio ir maisto produktus, puoselėjanti ekologinį ūkininkavimą. Pagrindinė šių metų parodos tema – apsirūpinimas maistu, nes pasaulyje jo trūksta dviem milijardams žmonių.

Vidaus auditas būtinas kaip dirvos arimas

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Tuo, kad konkurencingo žemės ūkio be modernios technikos ir modernių technologijų nesukursi, Lietuvoje neabejoja niekas. Tačiau tiek specialistai, tiek patys žemdirbiai pripažįsta, kad silpniausia daugelio ūkių grandis tebėra modernus valdymas, nes dažnas ūkininkas viename asmenyje šiandien yra ir agronomas, ir mechanizatorius, ir teisininkas, ir buhalteris, ir vadybininkas. Tačiau savo įžvalgomis su „Ūkininko patarėju“ besidalijantis Tarptautinio vidaus audito instituto ir Lietuvos vidaus auditorių asociacijos tikrasis narys, įmonių valdymo bei vidaus audito specialistas, verslo konsultantas Petras Šeštokas įsitikinęs, kad vystyti perspektyvų pelningą verslą ir daryti naujų investicijų neįmanoma ūkyje neatlikus situacijos įvertinimo, t.y. profesionalaus vidaus audito.

Daugiau straipsnių www.ukininkopatarejas.lt

KITI NUMERIAI
Susisiekite su mumis

Šiuo metu nesame prisijungę. Bet Jūs galite palikti mums žinutę ir mes su Jumis susisieksime artimiausiu metu.

Turite klausimų? Mes Jums padėsime.

Žinutės išsiuntimui paspauskite ENTER
PAGALBA
Norėdami skaityti pilną leidinio versiją ir aiškiai matyti tekstą, spauskite PRIDĖTI Į KREPŠELĮ ir atlikite apmokėjimą.