Prof. K. Martinsas šiandien dar negali prognozuoti, kada AKM vakcina bus išleista iš mokslinių laboratorijų.

Sunkios AKM vakcinos paieškos

Kodėl iki šiol neturime vakcinos nuo afrikinio kiaulių maro, kuris grasina sužlugdyti visą kiaulininkystės sektorių? Geriausiai į šį klausimą gali atsakyti prof. Karlas Martinsas (Carlos Martins), Lisabonos universiteto Veterinarinės medicinos fakulteto gyvūnų sveikatingumo ir prevencijos pagrindinis tyrėjas. Jis yra europinio projekto ASFORCE, kuris tiksliniams AKM tyrimams sutelkė įvairių šalių mokslines pajėgas, pagrindinis koordinatorius.
„ŪP“ korespondentė Irma DUBOVIČIENĖ pasinaudojo proga svarbiausius atsakymus išgirsti iš Lietuvoje viešėjusio portugalo profesoriaus lūpų.

Sūrio rūšį ir skonį lemia… gamintojo „dialogas“ su mikrobų pasauliu

UAB „Linchema“ vadovo Sauliaus Pundžio įsitikinimu, prekiniame pieno ūkyje tradicijos ir pažangios technologijos turi eiti išvien.

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Pienininkystės ūkiai, ypač smulkesni, žaliavinio pieno rinkose nesant stabilumo vis dažniau ryžtasi „nusitiesti taką“ iki vartotojo, patys gamindami galutinį produktą. Tokiu atveju darbo, rizikos, investicijų, be abejo, daugiau, tačiau kartu gaunama ir nepalyginti didesnė pridėtinė vertė. Naujoji Lietuvos kaimo plėtros programa, kurioje numatytas intensyvesnis gyvulininkystės plėtros finansavimas, tikėtina, dar paskatins karvių, avių, ožkų pieno perdirbimą ūkio sąlygomis. Tačiau gamintojai, šią veiklą pradėję anksčiau, jau spėjo patirti, kad vartotojai iš jų tikisi įvairesnių gaminių nei tradicinis lietuviškas varškės sūris, varškė ar grietinė.
Todėl ūkininkui, norinčiam eiti koja kojon su rinkos poreikiais ir plėsti gaminamų produktų asortimentą, gali tekti atsiversti ir chemijos bei biologijos vadovėlius. Nes be plika akimi nematomų „verslo partnerių“, t.y. specialiai laboratorijose auginamų bakterijų, fermentinio sūrio, jogurto ar airano nepagaminsi.

SPA po valdišku stogu.

Daugiabučių renovacija – tik už valstybės pinigus

Daiva BARTKIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Aplinkos ministerija giriasi, kad pastarieji metai tapo daugiabučių renovacijos proveržiu. Tačiau reali padėtis visiškai kitokia. Didžiuosiuose miestuose brangius butus gyventojams renovuoti apsimoka, o štai mažuose miesteliuose sovietinės statybos namų atnaujinimas kainuoja tiek, kiek butai juose niekada nebus verti. Todėl renovuoti ryžtamasi tik tuos namus, už kurių atnaujinimą sumokės valstybė.