Rengiamas naujas mažiau palankių ūkininkauti vietovių žemėlapis. Išmokos kol kas pagal senąjį

Šalies ūkio plėtros strategijose ir programose numatyta nemažai konkrečių priemonių regioniniams netolygumams švelninti. Viena tokių – Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonė „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“, siekianti paremti ir išsaugoti mažiau palankias ūkininkauti vietoves. Nors išmokos nuo 2015 metų ir sumažėja, tačiau tokiose vietovėse ūkininkaujantys asmenys, turės privalumą.

Laimė, mūsų krašte kol kas neuždrausta žemę dirbti tradiciniais, net ir primityvokais būdais.

Parama pančioja ūkininkus

Dainius ŠEPETYS
„ŪP“ korespondentas

Palyginti tyliai prasidėjęs naujasis ir turtingesnis ES paramos laikotarpis Lietuvos žemdirbiams pateikia vieną akibrokštą po kito. Laikydamiesi žalinimo reikalavimų, ūkininkai jau užsėjo laukus pupomis ir žirniais, gyvulių laikytojai įpareigoti nemažinti ganyklų ploto, o norintieji pirkti žemę turi įsitikinti, kad joje bus galima auginti javus.

Kuo skiriasi miestas, miestelis ir kaimas?

Didybė ir paprastumas – greta.

Juozas SKRIPKAUSKAS
„ŪP“ korespondentas

Kai vilnietis ar klaipėdietis kaimu pavadina Kretingą, Skuodą ar kitą rajono centrą, nelabai ką ir nustebina. Nors šiose gyvenamosiose vietovėse vandens iš šulinių seniai niekas nebesemia, gatvės asfaltuotos, yra kur akis paganyti, pažintis su tokiu miestu labai elementari: aikštė, kelios dešimtys parduotuvių, dar koks muziejukas, bažnyčia – ir ekskursija baigėsi.
Bet jei Salantus, Sedą ar Varnius, kurie nominaliai taip pat laikomi miestais, pavadintume miesteliais, gali kilti ir nepasitenkinimo šurmulys. Jie juk miestai, nesvarbu, kad ten tik keliolika trumpų gatvių, pusė gyventojų išsikraustę į užsienį, o gimnazija vos surenka reikiamą mokinių skaičių.