N. Narauskas: „Laikas įžvelgti verslo partnerį, o ne mužiką, kuris pigiai turi parduoti pieną“

ŽŪK „Pienas LT“ gamykloje susirinkę įvairių Lietuvos pieno gamintojų kooperatyvų atstovai imasi kur kas aktyvesnių veiksmų, siekiant pakeisti pieno perdirbėjų diskriminacinę politiką kooperatyvų atžvilgiu. Būtent visuomenė turėtų klausti ir kokį pieną ji geria bei kokią pieno produkciją valgo, pagamintą iš lietuviško ar visgi užsieniečių patiekto pieno. Gegužės mėnesio duomenimis, vidutinė pieno supirkimo kaina, kurią perdirbėjai mokėjo stambiems pieno ūkiams (ne kooperatyvų nariams), siekė 0,218 Eur už 1 kg perskaičiuoto pieno, kai kitiems rinkos dalyviams ši kaina tesiekė 0,167 Eur/kg (šios „žirklės“ sudaro beveik 30 proc. kainos). Be to, vidutinė pieno perdirbėjų importuoto pieno kaina sudarė 0,20 Eur/kg, o tai reiškia, kad Lietuvos pieno perdirbėjai akivaizdžiai diskriminuoja Lietuvos pieno gamintojus ir kooperatyvus, vieniems mokėdami mažiau ir pirkdami brangiau pieną iš užsienio iš vienos pusės, ir akivaizdžiai mėgindami žlugdyti kooperatyvus, kad šalyje liktų tik pavieniai pieno gamintojai, iš kitos pusės. Žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkė Jūratė Dovydėnienė, tikino, kad kooperatyvų susitikimas ŽŪK „Pienas LT“ gamykloje inicijuotas ne iš gero gyvenimo. „Visos kooperacijos prasideda tada, kada tampa labai blogai, o šiandien pieno sektoriuje mes turime labai, labai blogą situaciją“, – sakė J. Dovydėnienė. Pasak jos, visi kooperatyvai mėgina rasti bendrą vardiklį, kaip bent jau nesužlugti, kai pieno rinkose kainos vis dar smenga žemyn. Per susitikimą ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas teigė, jog iki 2014 metų vidurio, kai Rusija dar nebuvo paskelbusi embargo, kooperatyvui puikiai sekėsi išlaikyti rinkos reguliatoriaus vaidmenį, bet šiuo metu šie rezervai išsemti. „Galėjome mokėti aukštesnę už vidutinę pieno supirkimo kainą rinkoje, tačiau 2014 m. pamatėme pasikeitusią pieno perdirbėjų kainų politiką kooperatyvų atžvilgiu, kuri tapo diskriminacine“, – sakė N. Narauskas. Susirinkusieji pritarė Seime priimtam Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymui, tačiau kyla abejonių, ar šis įstatymas bus įgyvendintas. Dovydėnienė įspėjo, kad įstatymo įgyvendinimas priklausys nuo patvirtintų poįstatyminių aktų ir, jos žiniomis, šių aktų projektuose jau atsirado punktų, kurie neleis pasiekti įstatyme numatytų tikslų. Susitikimo dalyviai teigė, kad įstatymas gali ne suvaržyti perdirbėjų savivalę, o atvirkščiai – atrišti jiems rankas, nes priimdamas įstatymus, Seimas neretai neprisiima atsakomybės už įstatymų įgyvendinimo kontrolę.  Prieita išvados, kad apeliuoti į perdirbėjų sąžinę jau nebėra prasmės. „Deja, į kooperatyvus pieno perdirbėjai žvelgia ne kaip į partnerį, o kaip į konkurentą, – pabrėžė N. Narauskas. – Kai pieno perdirbėjai kalba, kad jie negali supirkti viso Lietuvoje pagaminto pieno, o premjeras kalba apie ilgalaikes sutartis, tai nuo šių metų pradžios visiems perdirbėjams siūlėme pasirašyti ilgalaikes sutartis pagal aiškią formulę, priklausančią nuo biržų indeksų, tačiau perdirbėjai pareiškė, kad jiems ilgalaikių sutarčių nereikia“. Tiesa, objektyvumo dėlei N. Narauskas pabrėžė, kad nuo šių metų pradžios yra pasirašyta kol kas tik viena ilgalaikė sutartis su pieno perdirbėju. Šioje sutartyje įtvirtintą 25 tonų per parą kiekį jis pavadino simboliniu. Toks kiekis nėra didelis, nes ŽŪK „Pienas LT“ nariai per parą pagamina apie 360 t pieno. „Gali būti, kad nuo rugpjūčio 1 d. turėsime dar vieną sutartį, bet akivaizdu, kad pieno perdirbėjams ir gamintojams kol kas sunku vienam kitame įžvelgti verslo partnerį, o ne tą mužiką, kuris turi pigiai parduoti pieną“, – sakė N. Narauskas. Pieno produktų kainų analizė visuomenei gali paaiškinti, kodėl pieno produktai parduotuvėse yra brangūs. Nors perdirbėjai į gamybos efektyvumo didinimą investavo milijonus eurų, jų produkcijos gamybos savikaina, palyginti su kitomis ES šalimis yra stebėtinai didelė. Pavyzdžiui, Prancūzijoje pieno perdirbėjams 1 kg sviesto savikaina siekia 3,10 Eur, Vokietijoje – 3,00 Eur, Latvijoje – 2,76 Eur. Kaip gali būti, kad Lietuvoje ta savikaina siekia net 3,36 Eur. Sūrių kilogramo gamybos savikaina Lietuvoje (3,50 Eur/kg) irgi gerokai viršija ES vidurkį (2,81 Eur/kg). Savo ruožtu vidutinės pieno supirkimo kainos Lietuvoje ir Europos Sąjungoje skiriasi daugiau nei 30 proc. Atitinkamai – 0,21 Eur/kg ir 0,30 Eur/kg. Kooperatyvų atstovai tikino, jog pieno gamintojų konsolidavimasis, nesvarbu į kokius kooperatyvus jie jungtųsi, yra vienintelė išgyvenimo išeitis. Būtent didesnis konsoliduoto pieno kiekis, kurį galima būtų pasiūlyti eksporto rinkoms padėtų suvaldyti perdirbėjų godumą. „Bėda ta, kad pieno gamintojams tarpusavyje susitarti yra be galo sunku. O turėtų būti taip, kad mažoje valstybėje turėtume apsijungti į didesnį darinį tam, kad eksporto rinkose galėtume kalbėti garsiau ir turėtume ką pasiūlyti supirkėjui. Tai ir yra raktas į problemos sprendimą“, – neabejoja N. Narauskas. Šių metų rudenį pradėsianti veikti ŽŪK „Pienas LT“ pieno perdirbimo gamykla jau galės gaminti skystus pieno produktus – grietinėlę, pieno koncentratą ir liesą pieną. Kaip teigia ŽŪK „Pienas LT“ atstovai ši galimybė, tikėtina, sumažins spaudimą pieno supirkimo kainoms, o nuo 2016 m. vidurio pradėjus gaminti ir sausą pieno produkciją, visi Lietuvos pieno gamintojai akivaizdžiai pajus gamyklos veiklos naudą. Būtent tuomet ŽŪK „Pienas LT“ vidaus rinkoje įgis daugiau instrumentų, kurie privers kitus pieno perdirbėjus pieno gamintojams mokėti teisingesnes nei dabar pieno supirkimo kainas.

Daugiau informacijos galite rasti ČIA