Aktyvios bendruomenės – saugos garantas

– Kokie tikslai dažniausiai suvienija žmones bendrai veiklai?

– Kalbant apie bendruomenių steigimąsi, išskirčiau bendrus interesus ir konkrečius siekius. Kartais tie siekiai būna kovoti prieš kažką. Puikus pavyzdys galėtų būti Pakarklės miško istorija, kai bendruomenė suvienijo jėgas kovai prieš žvyro ir smėlio karjero kasimą šioje teritorijoje. Žinoma, dažnai bendruomenės susiburia ir tam, kad tvarkytų aplinką, gražintų teritorijas ne tik aplink savo namus, bet ir savo miesto, miestelio ar kaimo viešąsias erdves, taip gerindamos gyvenimo kokybę visiems gyventojams.

– Ar didelė bendruomenė susibūrusi Vilkijoje?

– Vilkijoje yra gana unikali situacija, kurią lemia geografinis išsidėstymas. Yra dvi didesnės neoficialios bendruomenės – viena „ant kalno“, o kita – „pakalnėje“, prie Nemuno. Kartais atrodo, kad tai dvi atskiros valstybės, turinčios skirtingus siekius. Pavyzdžiui, „pakalniškiams“ vienas aktualiausių klausimų visuomet išlieka Nemuno pakrantės bei parko priežiūra ir tvarkymas. Mano, kaip seniūno, pareiga yra bandyti visus sujungti ir mobilizuoti, kai reikalinga pagalba bei idėjos, ką dar galėtume nuveikti visos Vilkijos labui. Skųstis veikiančių bendruomenių, būrelių ir pavienių šeimų iniciatyvumu bei aktyvumu negaliu. Pavyzdžiui, kiekvieną pavasarį, nelaukdami visuotinės talkos, žmonės patys sutvarko Nemuno pakrantę.

– Kaip seniūnijai sekasi bendradarbiauti su bendruomenėmis?

– Bendradarbiavimas su bendruomene teikia didžiulę naudą, nes galime pasidalyti tam tikrais darbais. Pavyzdžiui, kai žmonės tvarkosi ne tik iki savo tvoros, bet ir didesnę teritoriją. Tada mums belieka aprūpinti juos pirštinėmis, šiukšlių maišais ir kitomis priemonėmis bei organizuoti atliekų išvežimą.

Labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su Vilkijos gimnazijos moksleiviais, kuriems netrūksta visuotinių iniciatyvų. Pernai jie pasiryžo sutvarkyti netoli gimnazijos esantį vadinamąjį Kartuvių kalnelį, kur stovi atminimo kryžiai 1863–1864 m. sukilimo dalyviams. Norėjo atnaujinti kryžius, sutvarkyti teritoriją, pasodinti gėlių. Gimnazistai parašė projektą Kauno r. mokinių 2024 m. aplinkosauginių projektų konkursui „Moksleiviai – bendruomenei“, ir jiems buvo skirtas finansavimas. Seniūnija pakalbino vietinį skulptorių Liną Saladį, kuris mokinius konsultavo, kokios priemonės būtų tinkamiausios restauracijai, kaip tinkamai atlikti darbus. Žinot, ir aplinka gražinama, ir edukacija vyksta tuo pat metu.

Šiemet gimnazistai pateikė projektą, kaip sutvarkyti autobusų stotelės paviljoną Vydūno alėjoje. Seniūnija įsipareigojo atlikti darbus, kur reikalingas suaugusysis.

Vilkijoje iniciatyvių žmonių ir verslininkų dėka įkurtam bendruomenės centrui „Vilkijos atgimimas“ šiuo metu vadovauja Nerijus Janutis, kuris skiria daug dėmesio sporto renginiams. Aš labai palaikau jo veiklą, prisidedu prizų steigimu. Manau, kad labai svarbu yra gyvinti bendruomenę, kviesti ją į sporto, kultūros renginius, užimti tiek jaunus, tiek garbingo amžiaus gyventojus. Visi žinome, kad tie miesteliai ir kaimai, kur niekas nevyksta, kur nėra ką veikti, ilgainiui apmiršta, o galiausiai ištuštėja.

– Ar jau yra tradicinių renginių, kuriais didžiuojatės?

– Viena gražesnių metų švenčių yra tradicinis Vasario 16-osios šv. Jurgio bėgimas, kuris prasideda prie Šv. Jurgio bažnyčios Vilkijoje ir tęsiasi iki Ringovės piliakalnio Vilkijos apylinkių seniūnijoje. Bėgimo metu nešamos Lietuvos, Kauno r., Vilkijos, įmonių, įstaigų, organizacijų vėliavos. Labai džiugu, kai susijungiama su kitomis seniūnijomis ir skatinamas gyventojų valstybingumas. Prisijungia mokymo įstaigos, Vilkijoje veikiantys vaikų namai „Nemuno krašto vaikai“ bei bažnyčia. Toks jungtinis, gražus renginys.

Liepos 26 d., per Šv. Onines, tradiciškai organizuojama Vilkijos šventė. Louiso Armstrongo estradoje vyksta mugė, koncertas, veiklos vaikams. Sekmadienį tradiciškai laikomos šv. Mišios, o po jų – tarptautinio festivalio „Operetė Kauno pilyje“ koncertas „Sakralinės muzikos valanda“, kurio mecenatas – vietos ūkininkas Česlovas Tallat-Kelpša.

Taip pat jau treti metai siekiame Vilkijoje prisijaukinti džiazą. Vis dar ieškome tinkamiausio modelio – rengti koncertus kas mėnesį ar vieną didesnį festivalį kartą per vasarą. Šią vasarą nusprendėme surengti dviejų dienų džiazo festivalį „VilkiJazz“, kuriame pasirodys ir jaunosios kartos, ir labiau patyrę džiazo muzikantai. Žinome, kad džiazas nėra ta muzika, kuri sukvies pasiklausyti tūkstančius, tačiau norime, kad L. Armstrongo estradoje skambėtų kokybiška muzika, džiazas ir operetė.

Be abejo, nė viena mūsų šventė neįvyktų be didžiulio pasitikėjimo ir paramos tiek iš Kauno r. savivaldybės, tiek iš stiprių vietos verslininkų, ūkininkų ir bendruomenės.

– Kokių dar kultūrinių, intelektinių veiklų organizuojama Vilkijoje?

– Esame pirmieji Kauno r., pas kuriuos atkeliavo gyvi „Auksinio proto“ žaidimai. Tai bendras projektas su Vytauto Didžiojo universitetu, gretutinių studijų „Minded“ komanda. Jie keliauja per Lietuvos miestelius (daugiausia aplink Kauną), vertina teritorijas, bendrauja su seniūnijomis bei bendruomenių atstovais, ieško socialinių iššūkių ir siūlo, kaip galėtų prisidėti juos sprendžiant. Pavyzdžiui, sutvarkyti ar papuošti įvairias teritorijas arba atvežti lauko žaidimus, suburti bendrai popietei įvairaus amžiaus žmones. Vilkijai labiausiai tiko pasiūlymas suburti bendruomenę per intelektualius žaidimus. Pakviečiau prisijungti Vilkijos gimnazijos, darželio, profesinės mokyklos, poliklinikos, bibliotekos, ugniagesių, keleto didesnių verslo įmonių kolektyvus, kurie galėtų suburti savo protmūšių komandas. Labai džiaugiuosi, kad ši iniciatyva sulaukė palaikymo ir jau trejus metus antradieniais renkamės pasigalynėti, kieno protas aštresnis.

– Vilkijoje veikia ne viena saugios kaimynystės grupė. Ar jos atsirado bendruomenės narių iniciatyva?

– Tai bendruomenės narių ir seniūnaičių iniciatyva. Yra keletas saugios kaimynystės grupių, įkurtų būtent aktyvių seniūnaičių, kurie kaimynus informavo apie šią prevencinę priemonę prieš nusikaltimus. Saugios kaimynystės programa padeda sumažinti vagysčių, įsilaužimų, vandalizmo ir sukčiavimo atvejų skaičių, nes kaimynai tampa budresni ir pastabesni vienas kito atžvilgiu. Saugios kaimynystės veiklose dalyvaujantys žmonės geriau pažįsta vieni kitus, tad jiems lengviau informuoti policijos pareigūnus apie pastebėtas įtartinas veikas ar asmenis jų teritorijoje. Džiugu, kad gyventojai supranta naudą ir siekia bendro tikslo – užtikrinti saugumą.

– Kaip manote, kokią naudą kiekvienam žmogui teikia įsitraukimas į bendruomenės veiklą?

– Kiekvienam žmogui norisi būti reikalingam, būti kažkieno dalimi. Ypač vyresniame amžiuje, kai veiklų smarkiai sumažėja. Jauni žmonės turi darbus, vaikus, todėl gyvenimas užpildytas kasdiene rutine, o vyresniems užimtumo ir įtraukties kartais trūksta. Įsitraukimas į bendruomenės veiklą gali tapti puikia galimybe save realizuoti, o bendruomenei pasiūlytos idėjos gali būti labai vertingos – gal tas žmogus čia gyveno ne vieną dešimtmetį, matė, kaip viskas keitėsi, gali pasidalyti vertingomis įžvalgomis, patarimais ir taip tapti kažkieno dalimi, jaustis reikalingu.

Labai džiaugiuosi, kad Vilkijoje itin aktyvus Trečiojo amžiaus universitetas. Visuomet kupinas idėjų, tik spėk įgyvendinti. Apskritai daug iniciatyvių grupių ir pavienių aktyvių žmonių, kurie daro Vilkiją geresne vieta gyventi. Žinote, kartais neįvertiname, kiek daug visko turime: vaikų darželį, žaidimų aikšteles, gimnaziją, polikliniką, biblioteką, darbo vietas kuriančių verslų, o kur dar Nemunas, parkas, keltas, gamta...

– Ar bendruomeniškumas gali praversti esant ekstremalioms situacijoms?

– Žinoma. Bendruomeniškumas, gebėjimas susiburti tiek dėl aplinkos tvarkymo, tiek miškų saugojimo ar kitais tikslais rodo, kad žmonės sugeba rasti bendrus sąlyčio taškus, susivienyti ir veikti drauge. Mobilizacijos ar ekstremalių situacijų atveju labai svarbus tampa bendras išeičių ieškojimas ir pagalba vienas kitam. Kalbu ne tik apie karo grėsmę, bet ir apie potvynius ar nuošliaužas, kurių istoriškai Vilkijoje yra pasitaikę.

Man patinka iniciatyva rengti įvairias rajonines ir net respublikines civilinės saugos pratybas, stebėti, kaip dirba įvairios tarnybos, kariškiai, gauti užduotis mums, kaip seniūnijai, kreiptis pagalbos į bendruomenę. Tai grūdina kiekvieną iš mūsų, ugdo gebėjimą mąstyti, kuo aš, kaip pilietis, galėčiau būti naudingas savo draugui, kaimynui, valstybei, nutikus ekstremaliai situacijai.

Gegužės 9 d. vykusiose rajono lygmens pratybose džiaugiausi bendruomenės aktyvumu ir sutelktumu – vos keliais telefono skambučiais vidury darbo dienos pavyko suburti 5 žmonių komandą, kuri nuosavais automobiliais apvažiavo paskirtas teritorijas, gatves, gyventojus ir surinko vertingą informaciją.

2023 m. vykusiose respublikinėse pratybose taip pat atsirado, kas iš vilkijiečių parūpins keleivinį transportą, kas geriamojo vandens, kas generatorių elektrai tiekti ir kt. Beje, nieko nebuvo planuota ir aptarta iš anksto – prieš pratybas organizatorių prašau siųsti tik minimaliai informacijos, kad susitelkimas ir veikimas, mąstymas būtų kuo artimesnis ekstremaliai situacijai.

Martyno KIEVIŠO ir Vilkijos seniūnijos nuotraukos

Projektą „Lietuvos kaimas: vakar, šiandien, rytoj“ iš dalies finansuoja