Anomalūs reiškiniai avietyne

„Šie metai – neįprasti. Stebuklų metai... Labai sunkūs, sudėtingi. Tokių dar nebuvo“, – ūkininkas Vahagnas Ispiryan ieško žodžių, geriausiai apibūdinančių, kas šį sezoną vyko jo šeimos avietyne. Ir randa. „Susidūrėme su anomalija – kol kas nepaaiškinamais reiškiniais“, – „Ūkininko patarėjui“ teigia jis.

Sunyko prigiję sodinukai

V. Ispiryan ir jo žmonos Audronės 7 ha nacionalinės kokybės avietynas plyti Ušnėnų kaime, Užvenčio sen., Kelmės r. Sutuoktiniai remontantines avietes augina nuo 2007 m. Pasak ūkininko, atrodytų, jam ir žmonai pakanka žinių ir patirties, kaip prižiūrėti avietyną, tačiau šį sezoną jis labai nukentėjo, nors buvo rūpestingai puoselėjamas, kaip ir anksčiau. Kol kas neaišku, kodėl taip nutiko.

„Avietės – labai gyvybingas augalas. Sunkiai prigyja, bet jei prigyja, jas sunku išnaikinti. Iš dešimties pasodintų aviečių sodinukų paprastai sunyksta 1–2. Avietės gali derėti 10–11 metų, – primena Vahagnas ir papasakoja apie visiškai kitokį šiųmetį savo ūkio aviečių elgesį. – Nuo rugpjūčio pradžios avietyne stebiu neįprastus reiškinius, su kuriais lig šiol nesusidūriau. Jie anomalūs, nebūdingi avietėms. Štai praėjusį rudenį 1,5 ha žemės plote pasodinome 8 tūkst. aviečių sodinukų. Jie gerai prigijo, žiemą nenušalo. Kai kurie sodinukai liepą pradėjo džiūti, o nuo rugpjūčio 15 d. per keletą dienų staiga visiškai nudžiuvo didžioji jų dalis. Praradome 80 proc. sodinukų.“

Džiuvo net brandūs krūmai

Pasak V. Ispiryan, keisčiausia, kad nuo rugpjūčio 15 d. sparčiai džiuvo net užaugę 5–7 metų aviečių krūmai. Prarasti tokį avietyną – didžiulis nuostolis. Įdomu, kad krūmai džiuvo nevienodai: vienų lapai iš pradžių gelto, kitų – linko, tačiau žalumo neprarado. „Toks totalus aviečių krūmų džiūvimas – naujas, nepaaiškinamas reiškinys. Jį stebėjau susiėmęs už galvos. Nesuprantu, kaip gali džiūti brandus aviečių krūmas. Juk jis atsparus ekstremalioms sąlygoms, nes jo šaknų sistema didelė“, – stebisi ūkininkas.

Jis spėja, kad avietyno džiūtį lėmė sausra, staigi temperatūrų kaita ir grambuolių gausa arba nauja, hibridinė grybinių ligų forma, atsiradusi dėl globalinės klimato kaitos. Pasak ūkininko, Kelmės rajone du mėnesius neiškrito nė lašo lietaus. Dėl sausros nuseko Venta, matyti jos dugnas. Javų augintojai negalėjo rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje ruošti dirvos, mat priemolio žemė buvo kieta kaip betonas – negalėjai jos arti. Durpinga žemė buvo pernelyg puri, kad galėtum skusti ražienas.

Po senu mulčiu – nedraugiški gyviai

„Bandėme gelbėti avietes, net laistymo sistema įrengta – jas laistėme, bet nepadėjo, vis tiek džiuvo. Susiėmęs už galvos vaikščiojau, nežinodamas, ką daryti“, – ŪP pasakoja Vahagnas ir atkreipia dėmesį į visiems Lietuvos ūkininkams, ypač sodininkams ir daržininkams, opią problemą. Neva prieš 10–15 metų Lietuvos klimatas buvo palankus auginti uogas, daržoves, vaisius. Šios gėrybės užaugdavo ir nelaistomos arba jas reikėjo laistyti mažiau nei dabar. Pašnekovas sutinka, kad mulčias saugo augalus nuo sausros, nes sulaiko drėgmę. Tačiau, pasak jo, sunku kasmet mulčiuoti didžiulį avietyną. Jei mulčias po metų nekeičiamas, jis augalą ne saugo, o naikina, mat po senu mulčiu knibždėte knibžda gyvių – nuo mikroskopinių iki didesnių, kurie nėra draugiški augalui – jį sargdina, graužia.

Neįmanoma auginti nelaistant

„Pastaruosius 5–7 metus dėl dažnėjančių karščių, sausros šalyje nieko neįmanoma auginti nelaistant. O valdžia, apmokestindama vandenį, riboja pakankamo laistymo galimybę. Jau dažniau galvojame ne apie derliaus išsaugojimą, o kaip jį užauginti. Kita vertus, kai didžiulė sausra, be to, kai oro temperatūra staiga pakyla iki 30 °C ir daugiau, nė laistymas neišgelbės visų aviečių. Vienintelė išeitis – jas auginti tuneliniu būdu, bet tam būtinos didžiulės investicijos“, – nuogąstauja V. Ispiryan, Lietuvos uogų augintojų, perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos valdybos pirmininkas. Vis dėlto, pasak jo, šįmet šios asociacijos nariams ne mažiau aktualu išsaugoti nuskintą derlių, nei jį užauginti. Jie dėl išbrangusios elektros bijo įjungti šaldytuvus. Kooperuojasi – keliuose ūkiuose nuskintas uogas veža į kurio nors kolegos šaldytuvą.

Iš kur grambuolių armija?

Pasak V. Ispiryan, trejus pastaruosius metus vasarą naktį avietyne masiškai skraidė karkvabaliai. Įjungi traktoriaus viršutines šviesas, ir matai... Anksčiau šių vabalų daugėliau skraidydavo kas 4–5 metus, mat jų lervos – grambuoliai – žemėje tūno 3–4 metus, minta augalų šaknimis, kitomis jų dalimis. Ketvirtų ar penktų metų pavasarį virsta lėliukėmis. Karkvabaliai, mėnesį ar pusantro pabuvę lėliukės formos, išlekia iš žemės, dažniausiai liepą. Ūkininkas įtaria, kad grambuolių padaugėjo dėl sutrumpėjusio karkvabalių vystymosi ciklo. Neva jis sutrumpėjo galbūt dėl šiltų žiemų. Taigi, turbūt grambuoliams pakanka žemėje vystytis metus arba karkvabaliai žemėje nesušąla, nes žiemos šiltos. Pavasarį išlindę iš žemės vėl prideda kiaušinėlių, tad naujų lervų žemėje atsiranda kasmet – nebe kas 3–4 metus.

Atbaido garstyčios

Pašnekovo teigimu, jis su grambuoliais kovojąs vieninteliu galimu būdu – mechaniškai. Rudenį, kai nupjauna aviečių krūmų stiebus, jų tarpueilius pereina giliuoju skutiku. Taip apnaikina 10–15 cm gylyje slypinčius grambuolius. Kitus, iškeltus į paviršių, pribaigia freza. Juodą pūdymą tarpueiliuose laiko iki liepos, tuomet juos nušienauja arba pavasarį tame pūdyme pasėja garstyčių. Jos atbaido grambuolius, o apartos dar ir žemę patręšia. Lietuvoje nėra registruotų preparatų nuo grambuolių. Jei ir būtų, ne kiekvieną turbūt galėtų naudoti avietyne, kuris sertifikuotas kaip nacionalinės kokybės. „Šįmet Kelmės bei Radviliškio rajonuose labai džiuvo ir braškės, nes jas stipriai puolė grambuoliai. Lig šiol nėra buvę, kad dėl jų nyktų visas braškių krūmas, – priduria pašnekovas ir prisipažįsta vis tiek nieko nesuprantantis. – Tarkime, mano aviečių sodinukai ir krūmai nudžiuvo, nes jiems pakenkė grambuolių armija. Tačiau kodėl nudžiuvo avietės, po kurių šaknimis neaptikau šių kenkėjų?“

Uogų spalva – netradicinė

V. Ispiryan bando įminti kitą mįslę – kodėl šįmet jo avietyno uogų raudonis kitoks nei įprastas? „Iki šių metų avietes pradėdavome skinti rugpjūčio 10–15 d. Šiemet dėl vėlyvo pavasario jos žydėjo vėliau. Dabar rugpjūtį avietes skynėme tik 2 kartus, pirmąkart – rugpjūčio 27 d. Abiem kartais rožinės, o ne įprastos – tamsiai raudonos – spalvos, tačiau saldesnės, nors ir smulkios. Be to, uogų priskynėme neįprastai mažai“, – pasakoja V. Ispiryan. Jo nuomone, aviečių krūmas rugpjūtį patyrė stresą: iš pradžių – staiga užplūdusį karštį, vėliau – netikėtą temperatūros šuolį, staiga atvėsus naktims. Todėl užsiblokavo: nustojo krauti žiedus ir nokti, nors dieną saulės šilumos nestigo. Uogos rožinės, o ne tamsiai raudonos galbūt dėl sutrikusios pigmentacijos, to priežastis – trūksta šilumos.

Neskuba daryti išvadų

Pasak ūkininko, jis su žmona atidžiai stebi avietyną, fiksuoja jo reiškinius. Išvadų, kodėl jie tokie keisti, net anomalūs, neskuba daryti. „Stengiamės surinkti duomenų. Svarbu, pasitarus su Babtų mokslininkais, padaryti teisingas išvadas ir jomis pasidalyti su kitais uogų augintojais. Evoliucija niekada nesustoja: keičiantis gamtai turi keistis ir žmogus. Mūsų seneliai ūkininkavo vienaip, mes ūkininkaujame kitaip, mūsų vaikai ūkininkaus dar kitaip“, – mintija V. Ispiryan. Jis viliasi, kad rugsėjį pakaks drėgmės, šilumos, nešals, todėl avietynas dovanos uogų. Jų daug primezgė.

Audronės ir Vahagno ISPIRYAN nuotraukos

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

ŪP korespondentė

Susijusios temos - skaitykite: Vahagnas Ispiryan, remontantinės avietės, avietės nudžiuvo, mulčias