Anželos asmeninė sėkmės istorija persipynė su 55-erių metų Lietuvoje inkstų transplantacijos istorija

Vasario 7-oji dabar taps jos  antruoju gimtadieniu – diena, kai jai buvo persodintas inkstas ir atsivertė naujas gyvenimo lapas.  Šią vasario 17-ąją savąjį gimtadienį, pirmą kartą po daugelio metų, minėjo be dializių, su dėkingumu, ir svajonėmis apie keliones.

Vasarį ir Lietuva turi net keletą svarbių minėtinų datų: vasario 16-oji – Nepriklausomybės diena ir vasario 18-oji – organų donorystės ir transplantacijos istorijos pradžia Lietuvoje, kai 1970-aisiais, prieš 55-erius metus, buvo atlikta pirmoji  inksto transplantacija iš mirusio donoro. 

Simboliška, kad ši istorinė data dabar susijusi ir su Anželos asmenine istorija – jos pergale prieš ligą, laukimą ir nežinią.

Laukimas tarp vilties ir nežinomybės

Anžela gyvena mažame pajūrio miestelyje Darbėnuose. Ji – žmona, penkių vaikų mama ir neseniai tapo močiute. Ji buvo versli ir veikli moteris – kartu su mama puoselėjo sėkmingą gėlių verslą. „Matyt, kai darai darbą su meile, kitaip ir būti negali – sekėsi puikiai“, – pasakoja ji. Tačiau prieš 15 metų jos gyvenimą aukštyn kojom apvertė liga, kurios diagnozė skambėjo: inkstų nepakankamumas.

Diena iš dienos inkstų funkcija  silpo. Dializės tapo kasdienybe. Tris kartus per savaitę, po keturias valandas, Anžela gulėdavo prijungta prie aparato, kuris iš jos kraujo šalindavo toksinus – aparatas atlikdavo darbą, kurį natūraliai atlieka sveiki inkstai. 

Po dializių ji būdavo visiškai išsekusi. „Ranka, prijungta prie dializės aparato, labai nusilpsta – su ja po procedūros nieko negali daryti. Visiškai nėra jėgų, pykina, linksta kojos, kartais net pavalgyti sunku. Labiausiai bijojau tapti našta artimiesiems“, - dalinasi moteris.

„Jėgos silpo, bet vis dar dirbau. Deja, laikui bėgant verslo teko atsisakyti – nebeturėjau jėgų, sveikata neleido.“

Prieš beveik tris metus moteris buvo įtraukta į inkstų transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Tačiau laukimas sekino psichologiškai daug labiau nei fizinis išsekimas. „Nuolat bijojau palikti telefoną – o gal skambins iš Transplantacijos centro? Kasdien jį tikrindavau su viltimi. Bet praėjo metai, antri... Iškviesta buvau du kartus, bet abu kartus inkstai netiko. Tada jau pradėjau galvoti – gal išvis nesulauksiu?.. Tiesą pasakius, nuotaikos kartais primindavo amerikietiškus kalnelius – optimizmą keisdavo pesimizmas ir atvirkščiai.“

Laukimo laikotarpiu didžiulio palaikymo moteris sulaukė iš Vakarų Lietuvos nefrologinių ligonių draugijos „Klaipėdos Gyvastis“ narių. Likimo brolių ir seserų istorijos stiprino viltį – jos priminė, kad laukimas gali baigtis sėkmingai. 

„Ypač palaikė vadovė Daiva Dragūnienė - ji visada rasdavo laiko paskambinti, pasiteirauti, kaip jaučiuosi, ar nereikia pagalbos. Skambino ir šiandien.“ 

„Tada atradau mezgimą. Mezgimas nuramindavo – rankos dirba, o mintys tarsi išsivalo. Oi, kiek primezgiau artimiesiems visko!“ - šypsosi moteris.

Trečias kartas nemelavo

Lietuvoje galima ir gyvoji donorystė, kuomet inkstą dovanoja sutuoktinis arba artimas giminaitis. Anželos vyras buvo pasiryžęs padovanoti jai savo inkstą, bet dėl medicininio nesuderinamumo negalėjo įteikti tokios dovanos. Netgi solidaus amžiaus tėtis, kuriam jau 80 metų, sakė: „Jei tik galėčiau – atiduočiau.“ 

„Šeima man visada buvo didžiausias ramstis“, - pripažįsta moteris. 

„Per šias Kūčias, kai visa šeima susėdome prie stalo, matyt, visi mintyse sugalvojome tą patį norą – kad sulaukčiau skambučio. Ir viltingas skambutis nuskambėjo per mamos gimtadienį.“

Vasario 7-ąją suskambo telefonas. Anžela pajuto keistą ramybę: „Buvo kažkokia moteriška nuojauta, kad šį kartą viskas bus kitaip. Tiek adrenalino buvo, kad atrodė tarsi į iškamuotą kūną grįžta jėgos!“ – pasakoja ji. Nors iki tol į donorinių inkstų parinkimo procedūrą ją nuveždavo artimieji, šįkart savarankiška moteris pati sėdo už automobilio vairo ir išskubėjo į Vilnių. Kai po kelių dienų Anžela paskambino mamai, ši negalėjo patikėti: „Tai geriausia gimtadienio dovana.“

Šiandien Anžela jaučiasi kitaip. „Dabar galiu išgerti tiek vandens, kiek noriu. Tik inkstų transplantacijos laukiantis žmogus supras, koks tai jausmas...“

Dabar planuose laikas su šeima – kelionė į saulėtą Turkiją. „Anksčiau apie tai galėdavome tik pasvajoti – buvau pririšta prie dializių. O šiandien pagaliau galiu planuoti gyvenimą.“

Anžela pripažįsta, kad dažnai galvoja apie savo donorą. „Deja, kažkieno viltis yra susijusi su kažkieno netektimi...“ – sako ji, braukdama ašarą.

„Gaila, kad kartais vengiame temų apie organų donorystę šeimoje ir ištikus nelaimei nežinome mūsų artimųjų požiūrio į ją. Manau, kiekvienas turėtume išdrįsti apie tai pasikalbėti su savo artimaisiais. Juk šis pokalbis kažkam gali išgelbėti 7 gyvybes. Kiekvienas laukiantis transplantacijos pakartos – juk gyventi taip norisi.“

Inkstų transplantacijų istorija Lietuvoje

1970-ųjų vasario 18 dieną buvo atlikta pirmoji inksto transplantacija. Tuometinėje Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje atlikta operacija, atvertusi naują puslapį Lietuvos medicinos istorijoje – profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujama chirurgų komanda atliko pirmąją Lietuvoje inksto transplantaciją iš mirusio donoro.

• 1974-ųjų balandžio 25 dieną Vilniuje docento Vytauto Kleizos, tuometinio sveikatos ministro, vadovaujama chirurgų komanda atliko pirmąją gyvosios donorystės inksto transplantaciją.
• 1980-ųjų gegužę inkstai Lietuvoje, Vilniuje, pirmą kartą buvo persodinti en bloc metodu – kai donoras yra vaikas iki penkerių-septynerių metų (priklauso nuo svorio), abu inkstai eksplantuojami kartu ir implantuojami vienam recipientui su abiem šlapimtakiais.
• Nuo 2000-ųjų gegužės inkstų transplantacijos operacijos pradedamos atlikti ir antrame Lietuvos transplantacijos centre – Kauno klinikose.
• 2008-aisiais VUL Santaros klinikose atlikta pirmoji Baltijos šalyse kasos ir inksto komplekso transplantacija.
• 2010-aisiais VUL Santaros klinikose pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos regione bei Rytų Europoje atlikta gyvosios donorystės inksto transplantacija, esant netapačioms donoro ir recipiento kraujo grupėms.
• 2014-aisiais pirma kartą Kauno klinikose atlikta gyvosios donorystės inksto transplantacija.
• 2015-aisiais pirma kartą Kauno klinikose atlikta en bloc inkstų transplantacija.
• 2023-iaisiais pirma kartą Kauno klinikose atlikta gyvosios donorystės inksto transplantacija, esant netapačioms donoro ir recipiento kraujo grupėms.

Vien per praėjusius metus Lietuvoje atliktos 108 inkstų transplantacijos (4 vaikams), tarp jų 7  iš gyvų donorų (1 vaikui).

Šiuo metu šio organo transplantacijos laukia 123 recipientai, tarp jų – 3 vaikai.

NTB informacija