Apie žagarvyšnes ir... senąją bažnyčią

Pasakojama, kad anksčiau vyšnynų buvę gausu, jų sodai užimdavę po 2–5 ha. Valstiečiai derlių veždavę vežimais į Rygą. Apie 90 km atstumą, saugodami prekės kokybę, įveikdavo per 8–10 valandų. Tačiau vargas apsimokėjo. Už vežimą vyšnių žmogus gaudavo gražaus pinigo, kaip už gerą arklį.

Žagarės regioninio parko lankytojų centro administratorė Modesta Bielskienė, remdamasi kruopščiai surinktais duomenimis apie krašto kultūrą, patikina: žagarvyšnės buvo taip vertinamos, kad Rygos ir net Peterburgo turguose jos pardavinėtos specialiuose skyriuose.

„Visuotinė Lietuvių enciklopedija“ (dr. Algirdas Lukoševičius) pateikia: „‘Žagarvyšnė’, vyšnių veislė. Kilusi Lietuvoje (iš Žagarės, Skaisgirio apylinkių). Kelios atmainos skiriasi vaisių prinokimo laiku, derlingumu, vaismedžių forma. Vaismedis sudaro rutulišką su svyrančiomis šakomis vidutinio tankumo vainiką, ligoms neatsparus, žiemą pašąla žiediniai pumpurai. Dauginama šaknų atžalomis, žaliaisiais auginiais ir skiepais“.

Tačiau Žagarėje apie šias vyšnias, jų kilmę gali sužinoti gerokai daugiau, taip pat legendomis apipintų pasakojimų.

Esą netoli nuo Žagarės, dabartinės Latvijos teritorijoje, buvęs toks Livenų dvaras. Jo savininkai iš užsienio užsisakydavo įvairiausių skanėstų. Kartą parsivežė vyšnių. Dvaro panelės jomis gardžiuodamosi vaikštinėjo po apylinkes ir prispjaudė kauliukų. Kitą pavasarį vienas ūkininkas miške išvydo dar nematytą baltais žiedais žydintį medelį. Po kurio laiko ten pat sugrįžęs žmogus rado jau gardžias raudonas uogas. Supratęs, kad medelis vertingas, vyras jį išsikasė ir pasisodino savo sode. O iš čia žagarvyšnės ilgainiui paplito visame krašte.

Dabar jau nėra galimybės patikrinti, kiek tiesos yra tame pasakojime. Tačiau tradicijos senumą patvirtina miestelio knygose užfiksuotas faktas, kad 1786 m. gyventojai turėjo prievolę savo sode pasisodinti bent porą vaismedžių, iš kurių vienas turi būti vyšnia.

Kodėl čia jos taip gerai jaučiasi?

Tačiau kodėl šiame krašte žagarvyšnės tiesiog tarpsta?

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius žagarvyšnes, kurios tapo vienu iš Žagarės simbolių, apibūdina kaip netyčinį žmogaus santykio su gamta laimėjimą.

O esminė tokio laimėjimo prielaida – ne tik žmogaus pastabumas bei darbštumas bei sėkmė, bet ir ypatingos vietos sąlygos. Tai ir yra žagarvyšnių klestėjimo šiame krašte be didelių žmogaus pastangų paslaptis.

„Geriausia vieta žagarvyšnėms todėl, kad ant klintinio pado“, – pastebi žinomas gamtininkas ir atkreipia dėmesį į Šiaurės Lietuvai būdingą gamtinį pamatą.

Įrodymai tiesiog „išlipę“ iš žemės

Gamtinis pamatas čia tiesiog „lipa“ į žemės paviršių. Tai uolienos, kurios aiškiai matomos Švėtės upės krantuose, dugne ir buvusiame dolomitų karjere – Žagarės atodangoje.

Nuosėdinės uolienos formavosi maždaug prieš 360 milijonų metų čia plytėjusios šiltos druskingos jūros dugne. Prieš 13 000 metų vėliausiai iš Lietuvos besitraukiantis ledynas ant dolomito paviršiaus paliko nuosėdas – smėlį bei žvyrą. Ledui ištirpus, paviršiuje dar nugulė riedulių, smėlio ir molio mišinys...

Beje, uolienos pavadinimas – pagal pranc. geologo D. Dolomje pavardę. Dolomitas – karbonatų klasės mineralas – Vakarų Europoje plačiai naudotas kaip statybinė medžiaga.

Gamtininkas S. Paltanavičius, visuomeninio transliuotojo projekto „Nacionalinė ekspedicija“ nuolatinis dalyvis, prisimena šio projekto bendradalyvio ir vedėjo prof. Alfredo Bumblausko įžvalgas apie tai, kad viena didžiausių mūsų istorijos bėdų buvo medinė statyba. Dėl medinės statybos tradicijos neturime išlikusių senovės pilių, kuriomis gali didžiuotis Vakarų bei Pietų Europa.

Senosios Žagarės bažnyčia

Retas statybos iš vietinio dolomito pavyzdys yra senosios Žagarės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, esanti Švėtės upės kairiajame krante. Pseudobazilikinė trinavė bažnyčia iš vietinio dolomito plytų ir akmenų mūro pastatyta sudegusios medinės bažnyčios vietoje ir pašventinta 1745 m.

Žagarės Šviesuolė Alma Kančelskienė, senjorė geografijos mokytoja, praveria bažnyčios požemio duris. Iš čia galima įsitikinti, kokio įspūdingo storio yra mūro sienos – siekia iki 1,5 metro.

Aplankius šią vietą negalima nutylėti ir to, ką ji reiškia pamaldiems žagariečiams. Čia saugomas vietos žmonių labai gerbtos ir palaimintąja laikytos Barboros Umiastauskaitės (1578–1604), vadinamos Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės, atminimas, jos simbolinis karstelis.

Barbora Žagarietė

Senosios Žagarės dvarininkų Umiastauskų šeimoje gimusi Barbora Umiastauskaitė pasakojimuose atsiskleidžia kaip globėja, užtarėja, tarpininkė tarp Dievo ir paprasto žmogaus. Motina jai dar ankstyvoje vaikystėje įdiegė gilų pamaldumą. Barbora Umiastauskaitė buvusi labai jautrios geros širdies, rūpinosi visais, kuriems tik reikėjo pagalbos: lankė ligonius, užtardavo baudžiauninkus, šelpdavo vargšus. Buvo įstojusi į benediktinų vienuolyną Rygoje. Mirė sulaukusi vos dvidešimties metų ir buvo palaidota bažnyčios kriptoje.

Prasidėjus Abiejų Tautų Respublikos 1655 m karui su Švedija ir Rusija, Senosios Žagarės bažnyčia su kriptoje buvusiais palaikais buvo sudeginta. Tačiau visų nuostabai, Barboros kūnas pelenuose rastas nesudegęs. Apie stebuklingai nesudegusį, išlikusį vienintelį Barboros kūną Šventajam Sostui 1755 m. pranešė Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius.

Barboros palaikai 1711 m. buvo perkelti į atstatytos bažnyčios požemio kriptą. Šimtmečius negendančių palaikų fenomenas bei pasimeldus prie jos karsto patirtos malonės, išgijimai davė pagrindą Barboros Žagarietės kultui. Nuo 1860 m. iki 1940 m. buvo užregistruoti 97 Barboros užtarimu įvykę stebuklai, o dabar, kaip tvirtina A. Kančelskienė, tokių liudijimų yra jau per keturis šimtus.

Pamaldumas nepatiko sovietų valdžiai. 1963 m. bažnyčia buvo uždaryta, o Barboros palaikai išvežti neva medicininiams tyrimams. Jie iki šiol nerasti. Po 1989 m. bažnyčia pradėta remontuoti ir atnaujinta, bet požemio kriptoje stovi tik simbolinis karstelis. Pasak A. Kančelskienės, iš istorikų ji yra girdėjusi prielaidą, kad Barboros Žagarietės palaikai galėjo būti užkasti Vilniaus Našlaitėlių kapinėse – ten pat, kur buvo rasti Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

2005 m. pradėta Barboros Žagarietės beatifikacijos – kanonizacijos byla.

Iš vietinio dolomito

Senojoje Žagarėje yra ir daugiau vietinio dolomito panaudojimo statyboje pavyzdžių. A. Kančelskienė nuveda prie senosios klebonijos, kur dolomitas naudotas pamatams bei tvorelei. Netoliese – kontrabandinių sandėlių griuvėsiai. Moteris pakviečia dirstelėti ir į vieną kitą seną šulinį, taip pat atkreipia dėmesį, kad prie Švėtės upės taip pat yra kadaise grįstas pasivaikščiojimo takas, nors jo dabar beveik nebematyti.

Tačiau Žagarės dolomito telkinys pirmiausia tarnavo ne statybai. Nuo 19 a. karjeras buvo kasamas rankiniu būdu, pasitelkiant kastuvus, kauptukus. Mat vietinė rusva uoliena yra minkšta. Pradžioje dolomitas naudotas kalkėms degti, o vėliau – ir kaip skalda kelių statybai.

Pagal karjere dirbusių žagariečių užrašytus prisiminimus, iškastas dolomitas būdavo pilamas į krosnis, kūrenamas malkomis ir kelmais. Kalkės išdegdavo per 4–5 paras. Jos būdavo vežamos į Joniškio geležinkelio stotį, iš ten vagonais siunčiamos pagal užsakymus, dažniausiai į Rusiją. Kalkių degimo krosnys buvo įrengtos visai šalia karjero. Vienos jų likučiai išlikę iki dabar.

Karjero eksploatavimas nutrauktas 1964 m. Tuomet Žagarės atodanga – 2,5–3,5 m aukščio ir apie 200 m ilgio karjero sienelė – buvo paskelbta valstybės saugomu gamtos paminklu. Nuo 2002 m. tai geologinis gamtos paveldo objektas.

Tačiau dolomito telkinys anaiptol nėra išeksploatuotas. M. Bielskienė tvirtina: „Įsivaizduokim: nuo vietos, kur stovim, dar apie 9 metrus gilyn, apie 6,5 mln. t – tiek dolomito galima būtų iškasti“.

Vietinio  dolomito bažnyčia – ir Nemunėlio Radviliškyje

Unikalias dolomito uolienų atodangas, valstybės saugomus gamtos paminklus, Lietuvoje dar galima pamatyti Biržų rajone ties šiauriausiu Lietuvos tašku. Prie Nemunėlio upės yra Tabokinės ir Muoriškių atodangos. Muoriškių atodanga yra apie 80 m ilgio ir 7,4 m aukščio.

O Nemunėlio Radviliškyje galime išvysti dar vieną unikalų statybos iš vietinio dolomito pavyzdį – tai Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, 1854 m. pastatyta grafo Jono Tiškevičiaus lėšomis.

Autorės nuotraukos