Ar padeda europarlamentarai Lietuvos žemės ūkio sektoriui?

2019–2024 metų Europos Parlamento (EP) kadencijoje dirba 11 europarlamentarų, išrinktų Lietuvoje. Tai – Petras Auštrevičius, Vilija Blinkevičiūtė, Stasys Jakeliūnas, Rasa Juknevičienė, Andrius Kubilius, Aušra Maldeikienė, Liudas Mažylis, Juozas Olekas, Bronis Ropė, Valdemar Tomaševski ir Viktor Uspaskich. Šįkart pašnekovų klausėme, ar šie aukščiausio rango politikai, inicijuodami teisės aktų pakeitimus ar bendraudami su LR Vyriausybės nariais, skiria pakankamai dėmesio mūsų šalies žemės ūkio sektoriui ir sodiečių gyvenimo kokybei gerinti?

Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkė Danutė KARALEVIČIENĖ: „Galbūt tik B. Ropė skiria dėmesio ir žino, kas darosi žemės ūkyje, ko jam reikia. Nepasakyčiau, kad daugiau kam nors mes rūpime ir kas nors dėl mūsų suka galvą. Gal ko nors nežinau, bet, mano manymu, yra taip. Jeigu reikia spręsti kokią nors problemą, dažniausiai kreipiamės į B. Ropę. O jeigu kreipsiesi į kurį nors kitą europarlamentarą, pvz., R. Juknevičienę ar V. Uspaskichą, tai būtų labai sudėtinga, nes reikėtų pradėti jiems viską pasakoti nuo nulio. Kol išaiškintume, o jie dar gerai nesupras, ko mes čia norime, tai paskui atsidurtume tikrai labai sudėtingoje padėtyje. Prieš dvejus metus, kai piketavome Briuselyje, susitikome su europarlamentarais A. Kubiliumi, R. Juknevičiene ir kt. Jiems buvo sunku suprasti, ko mums reikia. Bet jie ir patys kartais pasako, kad jų balsas EP nėra lemiamas, reikia su daug kuo derinti kituose komitetuose. Vienu žodžiu – darykite, kaip norite, o mes tam neturime laiko. Jie mūsų lyg ir klauso, bet naudos iš to mažai. Kalbėjome su jais Briuselyje dėl išmokų ūkininkams ir labai prašėme, kad jas padidintų ir kiek nors priartintų prie kitų šalių išmokų, bet – jokios pagalbos. Ir dabar nė vienas iš jų nepaskambina ir nepaklausia: gal reikia kuo nors padėti?“

Lietuvos augalų apsaugos asociacijos direktorė Zita VARANAVIČIENĖ: „Kai Lietuva prieš 18 metų tapo Europos Sąjungos nare, mums visiems reikėjo susivokti, kad nebėra „mes“ ir „jie“. Mes esame Vakarai, EP priiminėjami reglamentai yra MŪSŲ reglamentai, keičiantys kiekvieno iš mūsų gyvenimus čia – Lietuvoje. Todėl labai svarbu, kad EP dirbtų aktyvūs ir iniciatyvūs europarlamentarai. Žvelgiant į EP narių iš Lietuvos pasisakymų / projektų ar pasiūlymų teikimo statistiką, manau, tikrai yra dar daug erdvės tobulėti. Kita vertus, darbas komitetuose galbūt yra mažiau matomas, bet jis yra labai svarbus. Net ir teisiškai neįpareigojančios komitetų išvados ar rezoliucijos yra svarbios tiek Europos Komisijai, tiek valstybėms narėms.

Mūsų srityje aktualiausi yra Žemės ūkio ir kaimo plėtros (AGRI) ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos (ENVI) komitetų sprendimai bei išvados. EP yra atvira institucija ir sėdint Lietuvoje galima internete rasti balsavimo rezultatus, kaip vienu ar kitu klausimu balsavo europarlamentarai. Neslėpsiu, kartais tie balsavimo rezultatai stebina, nes matomas pasidavimas emocijoms ar mados vėjų vaikymasis. Ypač glumina, kai balsuojama dėl veikliųjų medžiagų. Suprantu, kad tokio tipo klausimai yra labai ekspertinio lygio ir reikalauja specifinių žinių. Galiu tik įsivaizduoti dokumentų gausą EP, tikrai nėra lengva iki menkiausių detalių įsigilinti į reikalo esmę, tačiau yra padėjėjai. Jų pareiga tinkamai pristatyti klausimą ir numatyti priimamų sprendimų poveikį realiam gyvenimui. EP darbas sudėtingas, todėl erdvės tobulėti visada yra.“

Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas, Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Ignas HOFMANAS: „Ar jie teikė, siūlė kokių nors teisės aktų pakeitimų, aš nežinau, negirdėjau. Jie per mažai dėmesio skiria Lietuvos ūkininkams ir nelabai su jais bendrauja, išimtis – tik keletas europarlamentarų, kurie bando palaikyti kontaktą su ūkininkais, žemdirbių savivaldos atstovais. Manau, kad daugiausia dėmesio skiria B. Ropė ir truputį mažiau – J. Olekas.“

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Petras PUSKUNIGIS: „Aš matau tik vieną europarlamentarą, kuris atstovauja savo šalies žemdirbiams, tai – B. Ropė. Tik jis inicijavo peticijos parašų rinkimo akciją dėl išmokų sulyginimo su ES vidurkiu. Jis vienintelis, kuris ir toliau šį klausimą judina ir neduoda ramiai gyventi aniems, nuolat teikia Lietuvos žemdirbiams aiškinimus bei atsakymus ir visais kitais klausimais. Akivaizdžiai matosi, kad jis ten, Briuselyje, dirba dėl mūsų žemdirbių. Nesinori labai baisiai peikti ar aukštinti, bet sakau tai, ką matau ir girdžiu. Daugiau nepastebėjau nė vieno, kuris atstovautų žemdirbiams.

Ir dėl tos pačios peticijos B. Ropė buvo vienintelis, atsiliepęs į mūsų šauksmą. Kiti irgi yra bendraujantys, bet pastangų matau tik iš jo vieno. Dabar mums būtų ypač svarbūs europarlamentarų veiksmai dėl Lisabonos sutarties papildymo, aktyvi jėga priimant nuostatas, susijusias su bendrąja žemės ūkio politika ir žaliąja architektūra, jeigu tai būtų galima taip įvardyti.

Žemdirbys šiandien Lietuvoje nėra vertinamas kaip gamybininkas, maisto gamintojas. Ateis rinkimai ir politikai pradės kitaip kalbėti. Vos prasidėjus rinkimų kampanijai, jie į žemdirbius šiek tiek atsisuka, o dabar jiems kaimas visiškai neįdomus.

Manau, kad jau šį rudenį turėtų būti ne tik dėmesys, bet ir sprogimas. Maisto stygius jau dabar yra akivaizdžiai matomas ir bus įvardijamas, tai gal tada ir bus pradėta truputį rimčiau atsisukti į žemės ūkį. O dabar, kalbama ar nekalbama, yra visokios taisyklės, įvairūs reikalavimai, deja, bet jiems viskas eina pro ausis. Labai retai jiems kas nors užkimba, nedaug yra ne tik tokių europarlamentarų, bet ir mūsų Seimo narių – tikrų valstybininkų, kurie suprastų žemdirbį. Galime pasidžiaugti tik Seimo Kaimo reikalų komitetu, kuris gyvena tuose reikaluose, tame visame judesy ir visose bėdose, bet ne visada kitų politikų yra girdimas.“