Ar visada ir visiems įmanomas nuotolinis darbas?

Praūžus pandemijai vis daugiau darbuotojų norėtų tęsti darbus nuotoliniu būdu. Prašymus tokiam darbo pobūdžiui gali pateikti kiekvienas darbuotojas, tačiau ne kiekvienas toks prašymas privalo būti patenkintas.

Ką sako įstatymas

Nuo rugpjūčio įsigaliojo Darbo kodekso (DK) 52 straipsnio pakeitimai.  1 jo dalyje nurodyta, kad nuotolinis darbas – tokia darbo organizavimo forma (darbo atlikimo būdas), kai darbuotojas jam priskirtas darbo funkcijas arba jų dalį, visą arba dalį darbo laiko, suderinęs su darbdaviu, reguliariai atlieka nuotoliniu būdu ir darbo sutartyje sulygtoje kitoje negu darbovietė, tačiau abiem šalims priimtinoje darbo vietoje. Taip pat sulygstama, kad darbuotojas naudoja informacines technologijas, t. y. vykdomas teledarbas.

Dirbti nuotoliniu būdu pasirenkama arba susitarus abiem šalims, arba darbuotojui paprašius. Darbuotojui nesutikus dirbti nuotoliniu būdu, teisėto pagrindo nei nutraukti darbo sutartį, nei pakeisti darbo sąlygų nėra.

Kada prašymą tenkinti privalu?

DK 52 str. 2 dalis numato, kad nuotolinio darbo prašymą privalu tenkinti, kai to reikalauja nėščia, neseniai pagimdžiusi arba krūtimi maitinanti darbuotoja. Privalu patenkinti nuotolinio darbo prašymą ir darbuotojo, kuris augina vaiką iki aštuonerių metų arba vienas augina vaiką iki keturiolikos metų, arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų. Išskiriami šiuo atveju ir darbuotojai, kurių prašymai grindžiami sveikatos būkle, patvirtinta medicinos įstaigos išvada, taip pat teisę dirbti nuotoliniu būdu turi ir neįgalūs darbuotojai bei tie, kuriems būtina slaugyti (prižiūrėti) šeimos narį arba kartu su darbuotoju gyvenantį asmenį.

Nuo šių metų rugpjūčio 1 d., įsigaliojus DK pataisoms, išplėstas darbuotojų, galinčių pasinaudoti šia lengvata, sąrašas. Taip pat atsirado prievolė tenkinti prašymą ne dėl penktadalio darbo laiko normos, kuri buvo numatyta anksčiau, o dėl visos darbo laikos normos.

Darbdavio pareiga – ne absoliuti

„Net ir tuo atveju, jeigu darbuotojas patenka tarp darbuotojų kategorijų, kuriems darbdavys turėtų tenkinti prašymą dirbti nuotoliniu būdu, ši pareiga nėra absoliuti. Darbdavys, negalėdamas leisti darbuotojui dirbti nuotoliniu būdu, privalo įrodyti, kad tokia darbo forma negalima dėl gamybinės situacijos arba darbo organizavimo keblumų, t. y. žmogus privalo būti darbo vietoje, nes nuotoliniu būdu galimybės (kokybiškai) atlikti darbo funkcijas nėra arba tokia darbo forma lemtų per dideles sąnaudas. Tiek darbdavys, tiek darbuotojas turi įvertinti ir tartis dėl darbo vykdymo nuotoliniu būdu sąlygų, ir jei darbuotojas savo darbo funkcijų tokiu būdu tinkamai įvykdyti negalės, toks prašymas gali būti netenkintas“, – pabrėžia Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Ieva Piličiauskaitė.

Prašyti gali kiekvienas

Darbdavys, gavęs nuotolinio darbo prašymą, turi jį svarstyti. Darbuotojai, kuriems taikytinos tam tikros išimtys pagal nurodytą DK straipsnį ir kurių prašymas dirbti nuotoliniu būdu turi būti patenkintas, kartu su prašymu privalo pateikti ir kitus dokumentus, pagrindžiančius darbuotojo teisę pasinaudoti šia garantija. Tinkami dokumentai, pavyzdžiui, patvirtinantys vaikų amžių, neįgalumą ir pan.

Galima tartis dėl išimčių

Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė I. Piličiauskaitė akcentuoja, kad teisiškai numatyti atvejai, kai darbuotojas ir darbdavys gali tartis dėl nuotolinio darbo ne visą darbo laiką, pavyzdžiui, jei darbas visą darbo dieną ar savaitę lemtų darbdaviui per dideles sąnaudas. Galimi įvairūs atvejai, vienas jų – pagal susitarimą nuotoliniu būdu dirbti dvi ir pan. darbo dienas per savaitę.

Tarp darbo sutarties šalių kilęs ginčas gali būti sprendžiamas kreipiantis į darbo ginčų komisiją.