Atleistieji Lietuvos stačiatikių kunigai: neturime kito pasirinkimo

Iš pareigų atleisti ir nuo aktyvios tarnystės nušalinti Lietuvos stačiatikių bažnyčios kunigai neranda atsakymo, kodėl buvo priimtas toks sprendimas. Smerkdami Rusijos karą prieš Ukrainą, jie neprieštaravo oficialiai bažnyčios pozicijai, o leidimas per pamaldas neminėti Maskvos patriarcho Kirilo vardo buvo gautas. Trakų vyskupas Amvrosijus teigia, jog stačiatikių bažnyčia su kunigais pasielgė labai švelniai.

To nebuvo nuo Nepriklausomybės atkūrimo

Lietuvos stačiatikių bažnyčios metropolitas Inokentijus kovo viduryje išplatino pranešimą, kuriame buvo išdėstyta oficiali Lietuvos stačiatikių bažnyčios, priklausančios Maskvos patriarchatui, pozicija, kad Rusijos karas prieš Ukrainą ryžtingai smerkiamas ir meldžiama Viešpaties jį kuo greičiau užbaigti. Metropolitas Inokentijus taip pat rašė: „Kaip jau pastebėjote, mudu su patriarchu Kirilu turime skirtingą požiūrį į Rusijos vykdomą politiką ir skirtingai interpretuojame pastaruosius įvykius. Patriarcho pasisakymai apie karą Ukrainoje – tai jo asmeninė nuomonė, tačiau mes Lietuvoje su juo nesutinkame.“

Interneto dienraščio www.bernardinai.lt religijos temų redaktoriaus Simono Bendžiaus nuomone, gražus laiškas tikintiesiems ir visiems Lietuvos žmonėms nuramino visuomenę, tačiau liko vienas dalykas – per mišias kunigai privalėjo minėti Maskvos patriarcho Kirilo vardą kaip didįjį poną ir mūsų tėvą. Kadangi tai kirtosi su kunigų Vitalio Dauparo ir Gintaro Jurgio Sungailos sąžine, jie kreipėsi į metropolitą Inokentijų, kad, nepritardami karui Ukrainoje, per liturgiją patriarcho Kirilo negali vadinti didžiuoju ponu ir mūsų tėvu, paprašė juos atleisti nuo aktyvios tarnystės.

„Tada buvo priimtas kompromisinis sprendimas – kunigams leista neminėti Kirilo vardo pamaldose ir viskas tarsi išsisprendė. Tačiau kažkas nutiko, ir po trijų savaičių kunigų prašymai buvo patenkinti, jie buvo atleisti. Tai labai mįslingas dalykas. Gal buvo sulaukta skambučio ir spaudimo iš Maskvos“, – mintimis su „Ūkininko patarėju“ dalijosi S. Bendžius. Anot jo, tokių įvykių Lietuvos tikinčiųjų bendruomenėje nebuvo per visus tris nepriklausomybės dešimtmečius. Tai, kas nutiko, yra didžiulis smūgis Lietuvos stačiatikių bažnyčiai. Buvo žinoma, kad yra visokių pažiūrų žmonių, kad oficiali šios bažnyčios pozicija nepritaria karui ir smerkia patriarcho Kirilo pasisakymus, tačiau tai, kas įvyko, rodo, kad prorusiškumas yra didelis. „Įdomu, koks bus valstybės požiūris į visa tai, koks bus kitų Lietuvoje veikiančių bažnyčių santykis su stačiatikių bažnyčia“, – svarstė S. Bendžius.

Leidimą davė, bet iš pareigų atleido

„Tik spėliojama, kodėl atleido. Gal kokios įtakos buvo, ar dar ko nors. Bažnyčia ir toliau palaiko išsakytą poziciją dėl karo. Jiems tiesiog reikėjo susidoroti su nepaklusniais kadrais. Nepaklusnumu aš vadinu tai, kad mums sakė tylėti apie karą, nerašyti socialiniuose tinkluose, o mes savo nuomonę išreiškėme“, – atleidimo priežastį bandė suprasti kunigas V. Dauparas.

V. Dauparo teigimu, su metropolitu Inokentijumi buvo sutarta, kad jis su G. J. Sungaila kol kas niekur neišeis ir melsdamiesi neminės patriarcho Kirilo vardo. „Planavome šv. Velykas, ruošėmės šventėms, tikėjomės, kad bus koks nors pokalbis, tačiau tai neįvyko. Patvirtino prašymus atleisti – patys prašėt, patys gavot“, – sakė kunigas V. Dauparas.

Kunigo G. J. Sungailos įsitikinimu, visus tris atleistus kunigus jungė vienas dalykas – jie pasisakė prieš karą Ukrainoje ir kritikavo Maskvos patriarcho Kirilo poziciją. „Greičiausiai dėl to buvo spaudimas iš Maskvos ir buvome atleisti. Vėliau su mumis solidarizavosi dar keli kunigai, pareiškę, kad taip pat palieka savo tarnystę Maskvos patriarchate“, – džiaugėsi kolegų palaikymu kunigas G. J. Sungaila. ŪP žiniomis, tarnystę paliko jau 8 stačiatikių dvasininkai. „Elgesys, kai leido išreikšti savo poziciją karo atžvilgiu, o paskui veiksmais tai paneigė, yra keistas ir netikėtas“, – redakcijai  tvirtino abu atleistieji kunigai.

Atskira istorija

Metropolitas Inokentijus kunigus G. J. Sungailą ir V. Dauparą ne tik atleido iš pareigų, bet ir nušalino nuo bet kokios aktyvios tarnystės. O kunigas Vitalijus Mockus buvo nušalintas nuo einamų pareigų ir perkeltas į žemesnes. „Su V. Mockumi atskira istorija, nuo jo viskas ir prasidėjo. Jis ėjo Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kanclerio pareigas, Vilniaus dekano pareigas, buvo Dievo Motinos ėmimo į dangų parapijos klebonas. Jam buvo pranešta, kad yra nuo visų trijų pareigų atleidžiamas ir paliekamas tarnauti kaip paprastas kunigas toje pačioje parapijoje. Trakų vyskupas Amvrosijus aiškino perėmęs V. Mockaus pareigas, nes anksčiau ar vėliau būtų atėjęs laikas, kai V. Mockus iš tų pareigų būtų atleistas, esą pats kunigas ne kartą prašė atleisti jį nuo kanclerio pareigų, nes jam per sunku. Su pačiu V. Mockumi redakcijai susisiekti nepavyko, jam draudžiama bendrauti su žiniasklaida, neleidžiama vesti ortodoksų laidos per Marijos radiją. Dar vienas pretekstas, vyskupo aiškinimu, kodėl buvo atleistas V. Mockus – esą reikia stiprinti kanclerio poziciją. Vienas dalykas, kai kancleris yra paprastas kunigas, kitas – kai vyskupas“, – ŪP pasakojo S. Bendžius.

Nepaliko kito pasirinkimo

Anot S. Bendžiaus, iš pareigų atleisti kunigai ir jų poziciją palaikantys kiti stačiatikių šventikai ketina kreiptis į Konstantinopolio patriarchatą, kad įkurtų vieną ar daugiau stačiatikių parapijų Lietuvoje, ir, perėję į šio patriarchato pavaldumą, galėtų aukoti mišias. Oficialioji Lietuvos stačiatikių bažnyčia smerkia nušalintus kunigus, vadindama juos atskalūnais, tvirtindama, kad link atskiros nepriklausomos Lietuvos stačiatikių bažnyčios einama palaipsniui.

„Manyčiau, kad šansų atsiskirti nuo Maskvos patriarchato yra tikrai nemažai. 2018 m., kai Ukraina norėjo įsteigti nepriklausomą autokefalinę bažnyčią, jie kreipėsi į Konstantinopolio patriarchatą ir tą leidimą gavo. Be to, Konstantinopolio patriarchatas atšaukė seną istorinį laišką, kuriuo buvo perleidęs dalį teritorijos, į kurią įeina ir Lietuva, Maskvos patriarchatui. Ši teritorija dabar teisiškai kaip ir priklauso Konstantinopoliui. Tai reiškia, kad stačiatikiai, norintys pereiti į Konstantinopolio patriarchatą, nepadarys jokio nusižengimo“, – aiškino S. Bendžius.

Kunigas V. Dauparas pabrėžė, kad pastaruoju metu girdimi pasisakymai, kad jie norėję atsiskirti nuo Maskvos patriarchato ir anksčiau, visiška netiesa. „Anksčiau apie tai niekada nebuvo galvota ar kalbėta. Nuoširdžiai dirbome savo vietose, į kurias buvome paskirti, ir nieko nenorėjome keisti. Dabar pasirinkimas toks – mes iš viso nebetarnaujame ir gyvename pasaulietiškai. Dėl savęs tai būtų įmanoma padaryti, bet yra tikintieji, negalintys dėl savo sąžinės eiti į Maskvos patriarchatą ir neturintys kur melstis. Tai ir Lietuvos tikintieji, ir kai kurie rusai, ir ypač iš Ukrainos atvykę pabėgėliai, kuriems tai skausmingas dalykas. Mes norime, kad Lietuvoje būtų alternatyva Maskvos patriarchatui, ir darome žingsnius, kad ji atsirastų“, – kalbėjo V. Dauparas.

Kunigai V. Dauparas ir G. J. Sungaila neslėpė, kad juos atleidus nuo tarnystės, sulaukė spjūvių į nugarą, kad prieš juos kurstomi į situaciją neįsigilinę tikintieji. „Tai liūdina, mes niekam nedarėme įtakos eiti paskui mus, tačiau bažnyčios ir krikščionių pareiga yra pasmerkti akivaizdų blogį“, – įsitikinęs V. Dauparas.

Priekaištų nepriima

Trakų vyskupas Amvrosijus ŪP aiškino, kad minėtų kunigų atleidimas nėra susijęs nei su Rusijos karo prieš Ukrainą pasmerkimu, nei su atsisakymu minėti patriarcho Kirilo vardą pamaldų metu. „Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad jokios, pabrėžiu, jokios nuobaudos tiems kunigams nebuvo taikomos, nežiūrint į tai, kad priežasčių tam buvo daugiau nei pakankamai. Mes susitvarkėme su jais pačiu švelniausiu būdu. Jiems nebuvo uždrausta tarnauti, tuo labiau dalis jų tarnavo iki paskutinio momento, įskaitant ir šv. Velykas, – aiškino vyskupas Amvrosijus. – Nuo pareigų buvo atleistas tik kunigas V. Mockus, tačiau jis liko tarnauti kaip kunigas. Į atsargą, jiems patiems asmeniškai prašant, buvo paleisti kunigai V. Dauparas ir G. J. Sungaila. Jiems buvo pasiūlyta likti savo pareigose, susijusiose su bažnytine veikla, tačiau jie atsisakė.“

Vyskupas teigė, kad Lietuvos ortodoksų bažnyčia pati smerkia Rusijos karą prieš Ukrainą. Tai patvirtinta metropolito Inokentijaus pranešimuose ir Lietuvos ortodoksų bažnyčios tikinčiųjų kreipimasis, kurį esą jau pasirašė ne vienas tūkstantis žmonių.

„Be to, ir metropolitas, o vėliau ir aš pats, savo pranešimuose paaiškinome priežastis, dėl kurių kunigų prašymai išeiti į atsargą buvo patenkinti, – dėstė vyskupas. – Bažnyčios skaldytojai... patys pasirinko nesantarvės kelią, ir dabar bando sugundyti kitus kunigus bei tikinčiuosius. Grupė kunigų jau seniai kūrė planus pereiti į Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją, o po tragiškų įvykių Ukrainoje apie savo ketinimus prabilo viešai. Jie yra pasiskelbę didvyriais ir kankiniais, tačiau iš tiesų tėra sunkiai nusidėję Dievui bažnyčios skaldytojai. Jie pasirinko neteisėtą kelią, priešindami visą Lietuvos ortodoksų bažnyčią, savo poelgiuose nepaisydami metropolito palaiminimų. Viešai meluodami jie kaltina metropolitą, kitus ortodoksų bažnyčios kunigus bei tikinčiuosius palaikant karą, Rusijos politiką ir vadovybę. Suorganizavę ir toliau vykdydami informacinę kampaniją prieš Lietuvos ortodoksų bažnyčią, šie žmonės bando ją diskredituoti ir skaldyti.“

Aiškindamas, ar kunigui V. Mockui draudžiama bendrauti su žiniasklaida, vyskupas Amvrosijus tikino, kad bet kurioje organizacijoje yra žmonės, atsakingi už bendravimą su spauda. Paprastai reikalus, susijusius su visa organizacija, komentuoja jos vadovai, šiuo atveju – metropolitas, vyskupas ar jų įgalioti kunigai. „Tačiau dvasininkai, žengę savivalės ir skilimo keliu, tarp jų – ir kunigas V. Mockus, kanoniškai vis dėlto susieti su Lietuvos ortodoksų bažnyčia, nemano, kad reikia atsižvelgti į valdančiojo vyskupo palaiminimus nebendrauti su žiniasklaida ir neskelbti publikacijų socialiniuose tinkluose. Jie veikia savarankiškai, šmeižia bažnyčią, kuri jiems davė viską: dvasinį išsilavinimą, šventimus, pareigas, apdovanojimus. Be jokio palaiminimo bendrauti su žiniasklaida, jie pagarsėjo aštriais pareiškimais ir straipsniais, klaidinančiais Lietuvos visuomenę ir sudarančius negatyvų Lietuvos ortodoksų bažnyčios įvaizdį“, – redakcijai tvirtino vyskupas.

Maskva nefinansuoja

Idėja Lietuvos stačiatikiams pereiti į Konstantinopolio patriarchatą nėra nauja. Prieš sovietų okupaciją ši iniciatyva jau buvo kilusi bažnyčios viduje, tačiau jos nesuspėta įgyvendinti. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, stačiatikiai buvo pripažinti Lietuvos tradicine religine bendruomene. 2021 metų surašymo duomenimis, stačiatikių religinei bendruomenei priklausė 3,75 proc. Lietuvos gyventojų. Lietuvoje yra 9 tradicinės religinės bendruomenės, kurioms valstybė šiemet skyrė 1,6 mln. Eur paramos. Iš jų 67,6 tūkst. Eur skirta Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai. Trakų vyskupas Amvrosijus ŪP teigė, kad Lietuvos stačiatikių bažnyčia jokio finansavimo iš Maskvos patriarchato negauna. „Lietuvos ortodoksų bažnyčia niekada negaudavo ir negauna jokio finansavimo iš Maskvos patriarchato. Ji ir pati niekaip jo finansiškai nepalaiko. Su Maskvos patriarchatu egzistuoja tik kanoninis ir bažnytinis ryšys, kuris pasireiškia tradicijoje ir pamaldų atlikimo praktikoje“, – teigiama vyskupijos redakcijai pateiktame komentare.

Jame aiškinama, kad Lietuvos ortodoksų bažnyčia siekia ir sieks daugiau bažnytinės nepriklausomybės nuo Maskvos patriarchato – apie tai jau pasisakė metropolitas Inokentijus. Taip pat pripažįstama, kad bažnyčios nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, ištikimi savo šaliai, ir jų nuomonė kai kuriais klausimais visiškai nesutampa su dvasininkų, gyvenančių kitose šalyse. „Be to, kuo didesnė bus bažnytinė nepriklausomybė, tuo mažiau kaltinimų dėl Maskvos įtakos Lietuvoje girdės Lietuvos ortodoksų bažnyčios vadovas, kuris ir dabar sprendimus priima autonomiškai. Tikėkimės, kad dėl didesnės bažnytinės nepriklausomybės ir dėl kitų svarbių klausimų Lietuvos valdžios atstovai bendraus ir bendradarbiaus ne su būreliu atskilusių kunigų, o su Lietuvos ortodoksų bažnyčios vyskupais, kaip tai vyksta ir katalikų bažnyčios bei kitų bažnyčių atvejais“, – vylėsi vyskupas Amvrosijus.

Vitalio Dauparo ir Jurgio Sungailos asmeninės nuotraukos