Atsakę į klausimus – kada, kur ir kaip, – sulauksite parodos vertų bijūnų žiedų

Kokia dirva bijūnams geriausia?

I. Armanavičiūtės sodyboje vyrauja molis. Regis, tai ne pati geriausia dirva bet kuriems augalams augti. Tačiau įdėjus šiek tiek pastangų, ir ne itin tinkamą žemę galima paversti bujojančių augalų oaze.

„Viena iš priežasčių, kodėl sodyboje karaliauja būtent bijūnai yra ta, kad jiems čia patiko ir labai gerai auga, – sako pašnekovė. – Vis tik priemolis vienareikšmiškai šiems augalams yra pats geriausias. Smėlis, durpinė žemė ar visiškas molis tikrai nėra geriau.“

Daugiau nei 10 metų šias magiškas gėles kolekcionuojanti Inga yra pastebėjusi, kad priemolyje augančių bijūnų net žiedų spalvos ryškesnės. Norėdama pagerinti dirvą saviškiams, ji į sodybą atsiveža smėlio, į gėlynų žemę gausiai įterpia komposto. Šiek tiek pastangų ir molis tampa trąšiu, bijūnų taip mėgstamu priemoliu.

Bet jeigu bijūnus pasodinsime netinkamu laiku, net ir pačioje geriausioje žemėje augančių šių gėlių gausaus žydėjimo teks laukti visais metais arba dar ilgiau. Ko gero kaip tik dabar, kai jų žydėjimas visai susuko mums galvas, kyla didžiulis noras pasisodinti keletą krūmelių prie namų, tačiau I. Armanavičiūtė perspėja, kad vertėtų palaukti rudens. „Lėtos gėlės“ reikalauja lėtesnių apsukų bei kantrybės ir iš gėlininko.

„Geriausia bijūnus sodinti tada, kai jau beveik prasidėjęs arba jau prasidėjęs ramybės periodas – pačioje rugpjūčio pabaigoje, o dar geriau rugsėjį, – pataria pašnekovė. – Pavasaris taip pat ne itin geras metas, nes jų vegetacija labai greita. Vos tik žemės temperatūra pakyla aukščiau nulio, prasideda spartus bijūnų augimas. O persodinant net ir su dideliu žemės gumulu, jų augimas dažnai sustoja ir įsibėgėja gerokai sunkiau nei iš rudens.“

Sodinant bijūnus, rekomenduojama palieti kaip ir kitus augalus, kad neliktų oro tarpų tarp šaknų. Tačiau sodindama daugiau bijūnų, kolekcininkė sako šios rekomendacijos nesilaikanti, nes rudenį orai lietingi, tad šį darbą palieka lietui. Labiau reiktų atkreipti dėmesį, kad bijūnai jokiu būdu neužmirktų, sako ji, nes tai didžiausia grėsmė šioms gėlėms. Užmirkę ilgesnį laiką, jie greit suserga puviniu. Tai itin pavojinga, kai dirva molinga ir užlaiko vandenį. I. Armanavičiūtė prisimena, taip yra praradusi ne vieną dešimtį bijūnų.

Kai kuriuos žiemą reikės dengti

Manyti, kad nuo seno lietuvių auginamais bijūnais pasirūpinti mokame, klaidinga, nes atkeliaujančios naujos veislės gali turėti kitokių poreikių nei senosios.

„Tai labiau priklauso nuo to, kokiai rūšiai priklauso bijūno veislė. Tarkime, žoliniams bijūnams labiau tinkama saulėta vieta. Pavėsyje ir daliniame pavėsyje vargu ar žydėtų, čia jie dažniausiai augina daug žaliosios masės ir tikrai prastai žydi“, – pastebi kolekcininkė.

Visai kitokie yra medėjančių bijūnų poreikiai. Jie jautresni saulei ir mieliau auga pavėsyje. „Esu pastebėjusi, kad Itoh hibridai taip pat gerai toleruoja dalinį pavėsį. Be to, gaudami mažiau spindulių, ir žydi ilgiau. Tad sodyboms, kuriose daug pavėsio, drąsiai rekomenduoju rinktis medėjančių ir Itoh bijūnų veisles, – teigia Inga ir iškart perspėja, kad medėjančius bijūnus žiemą gali reikėti prižiūrėti atidžiau nei žolinius. – Lietuviškos žiemos jie gali neatlaikyti, ypač jei sodinukai atkeliavę iš šiltesnių kraštų. Dažnai nušąla antžeminė jaunų augalų dalis. Jeigu pavasarį ir atsprogsta, tai tais metais jau nežydi. Tokius medėjančius jautruolius žiemai reikia pridengti, ypač pirmais metais.“

Tokiems kailinukams puikiai tinka eglės šakos – jos rudenį sukrautus pumpurus apsaugo ir nuo šalčio, ir nuo vėjo, ir nuo perkaitimo, o ant jų nukritęs sniegas gerai laikosi.

Lietuviškoms žiemoms gerokai atsparesni japoniškųjų Itoh hibridų veislės. Net ir šiek tiek pašalę, jie nesunkiai pavasarį atsprogsta iš naujų, po žeme susiformavusių pumpurų ir dar tais pačiais metais kuo puikiausiai žydi.

I. Armanavičiūtė perspėja, kad ne tik žiema kai kurioms bijūnų veislėms yra pavojinga. Stiprūs vasaros lietūs ir vėjai gali išlaužyti ypač pilnavidurius karališkus žolinių bijūnų žiedus. „Vėjo perpučiamoje sodyboje tokie bijūnai nesijaučia blogai, didesnį pavojų jų grožiui kelia stiprūs vėjai ir lietūs, išguldantys didžiulius žiedus. Bet to, įmirkęs žiedas apsunksta ir liaunesnis stiebas gali neatlaikyti, papūtus stipresniam vėjui, nulūžti“, – ilgus metus kauptais pastebėjimais dalijasi kolekcininkė.

O štai Itoh bijūnai, pasirodo, tokioms stichijoms atsparesni. Jų žiedai nors ir dideli, dažnai pusiau pilnaviduriai, todėl augalai gana atsparūs ir vėjui, ir lietui. Pasak kelis atskirus laukelius būtent jiems suformavusios Ingos, šie bijūnai, ko gero, universaliausi.

Koks mulčas geriausias?

Kai želdynų plotai nemaži, o rankos tik dvi, nori nenori imi galvoti, ką daryti, kad reikėtų rečiau ravėti. Nors bijūnus kolekcionuojančiai Ingai padeda mama, tačiau, gėlynams plečiantis, teko paieškoti būdų, kaip juos paversti mažiau reikalaujančiais dėmesio.

„Pradėjau mulčiuoti, ėmiausi įvairių eksperimentų, išmėginau kone visas priemones, – prisipažįsta pašnekovė. – Pirmiausia išbandžiau grikių lukštus. Labai gražus ir geras mulčas, bet vėjui papūtus, šiek tiek pasibarsto. Kitais metais naudojau vadinamuosius medienos „čipsus“, bet susimaišę su žeme neatrodė gražiai. Galbūt užpylus storą sluoksnį ir jų nejudinant, nesimaišytų, bet aš mėgstu pakasinėti augalus, todėl man ši medžiaga nelabai tiko.“

Pernykštis bijūnų augintojos atradimas buvo kanapių mulčas – smulkinti kanapių stiebai. Pradžioje jie būna ryškiai balti, ilgainiui šiek tiek pablunka, įgauna gelsvumo, primena šieną arba šiaudus ir atrodo gražiai. Bet Ingą suneramino perspėjimas, kad storesnis jo sluoksnis gali pradėti pelyti, nes susislegia. „Dažnai kapstau žemę, purenu ją, matyt, todėl pelėsio mano bijūnyne neatsirado. Be to, dirva sodyboje molinga, tad kanapių mulčas ją šiek tiek ir palengvino. Neblogai padengė žemės paviršių, todėl ir žolės per daug nedygo“, – pasakojo I. Armanavičiūtė.

Nemažą skinamų bijūnų laukelį ji mulčiuoja nupjauta ir šiek tiek padžiovinta žole. Tai populiarus tarp gėlininkų sprendimas, tik šiek tiek neramu dėl pelių, mat šiene joms labai patinka. Bet didelių nuostolių bijūnams, pasak pašnekovės, jos nepridaro, šaknų gumbelių negraužia, dažniau po žeme palieka urvelius ir pasitaiko, kad augalas išgriūva.

Šiemet kolekcininkė bijūnų laukelius mulčiuos visomis trimis mulčo rūšimis: vienuose – kanapių mulču, kur reikia gražesnio vaizdo – grikių, o didelį skinamų bijūnų laukelį – padžiovinta žole.

Tręšiami dukart per sezoną

Vienas svarbiausių augalų priežiūros žingsnių yra tręšimas. Laiku ir tinkamai panaudotos trąšos gali sustiprinti augalus ir pagausinti jų žydėjimą, bet būtina gerai žinoti, kam ko ir kada reikia.

Bijūnus pašnekovė rekomenduoja patręšti dukart per metus – pavasarį prasidėjus vegetacijai ir po žydėjimo. Pavasarį patręšti bijūnai sukrauna didesnius žiedus. Tik tai atlikti reikia, vos prasidėjus bijūnų vegetacijai. Paprastai pavasariniam tręšimui pašnekovė renkasi universalias, žydintiems augalams skirtas trąšas, pabarsto jų aplink krūmelius ratu, stengdamasi, kad nepatektų ant bijūnų stiebų.

Po žydėjimo naudoja rudenines arba bulvėms skirtas trąšas, nes bijūnai, kaip ir bulvės, yra gumbinis augalas. „Šiose trąšose yra mažai azoto. Būtent jo perteklius bijūnams nenaudingas, nes šaknys gali lengviau susirgti įvairiomis ligomis“, – paaiškina bijūnų kolekcininkė.

Rudenį ji dar aplink gėles pabarsto ir pačią dirvą patręšia pelenais. Ši priemonė naudojama jau nuo seno, dezinfekuoja ir nurūgština dirvą. „Žinoma, tinka ir dolomitmilčiai, kaulamilčiai, tik šias priemones jau reikėtų pirkti“, – šypsosi Inga.

Dabar, bijūnams žydint, pasak I. Armanavičiūtės, geriau dairytis trąšų rudeniui.

Ingos ARMANAVIČIŪTĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.