Augalininkystė – žemės ūkio išsigelbėjimas ar prošvaistė?

Keliolika metų augalininkystė Lietuvoje buvo minima  kaip žemės ūkio  šaka, kurios plėtra kelia gana daug problemų. Tačiau ne per seniausiai žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius ją įvardijo kaip geriausią šalies žemdirbių  sektorių, kuris kasmet generuoja apie du milijardus eurų. Gal iš tiesų, stringant gyvulininkystei ir pienininkystei,  augalininkystė gali tapti savotišku išsigelbėjimu Lietuvai?

Derliaus didinimas – ne beribis

„Klausimas hamletiškas. Augalininkystės pagrindas – grūdai. Jau pasiektas didelis gamybos proveržis. Didėjo auginamų grūdinių kultūrų plotai, gausėjo derlius, sukurta reikiama infrastruktūra, užtikrinanti grūdų auginimą, nuėmimą, paruošimą ir sandėliavimą.

Sudarytos tinkamos sąlygos optimaliais terminais realizuoti grūdus. Reikia įvertinti ir tai, kad grūdai – biržinė prekė ir pyrago dalybos čia skaidresnės. Grūdų augintojai garbingai atlieka savo darbą, aprūpina šalį grūdais bei grūdų produktais ir didelę dalį eksportuoja. Grūdai – visko pradžia. O kas toliau?“ – retoriškai klausė  Radviliškio r. žemės ūkio bendrovės „Gražionių bekonas“ direktorius Edmundas Adomavičius.

Pasak jo, galimybės didinti derlių – ne beribės. Suvokiant organinių trąšų svarbą, labai tiktų nors 0,5 sąlyginio gyvulio 1 ha žemės ūkio naudmenų. Tai leistų iš dalies grąžinti skolą žemei organinėmis trąšomis, jos našumas būtų tvaresnis.

Mišrus ūkis palankesnis aplinkai 

Statistika rodo, kad valstybėse, kurių žemės ūkio naudmenų hektaras generuoja 3 tūkst. eurų ir daugiau, sąlyginių gyvulių hektare laikoma daugiau kaip vienas.  Lietuvoje 1 ha generuoja tik 750 eurų. Organinės trąšos leistų sumažinti mineralinių trąšų sunaudojimą, tai turėtų įtakos žaliajam kursui.  „Mišrūs ūkiai yra palankūs  aplinkai ir generuoja didesnes pajamas iš hektaro. Tad auksinius kiaušinius dedančios vištos pjauti tikrai nereikia, bet skaičiuoti juos būtina itin kruopščiai“, – įsitikinęs bendrovės vadovas.

Pakoreguos žaliasis kursas

Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos pirmininko Virgilijus Urbonavičiaus teigimu, jau dabar matyti, kad grūdų sektorius generuoja dviejų milijardų eurų pajamas, todėl jis ir ateityje nesustos, to norime ar nenorime. Jo nuomone, toliau didės grūdų perdirbimas, didelės pridėtinės vertės baltymų gamyba ir eksportas.  „Tačiau, kad ir kiek mineralinių trąšų piltume, dirvožemiui reikalinga organika, be jos negalima apsieiti. Į duris beldžiasi Europos žaliasis kursas, kuris dar greičiau vers pertvarkyti sėjomainą ir paskatins pradėti auginti naujas arba plėsti esamas galvijų bandas“ , – mano asociacijos vadovas.

Gyvulininkystė trauksis toliau

Pagal 2019 m. produkcijos, tenkančios vienam hektarui deklaruoto ploto, apimtį, mūsų valstybėje gyvulininkystė generavo tik 35 proc. pajamų. Kodėl taip susiklostė, kad gyvulininkystės produkcijos vienam hektarui gaminame tik už 320 eurų? „Daug kas priklauso nuo gyvulių skaičiaus, auginimo intensyvumo  ir gerų realizavimo kainų, aiškino V. Urbonavičius. – Šiuo metu Lietuva mažiausiai Europos Sąjungoje laiko sąlyginių gyvulių. Padėtis tikriausiai nepagerės, nes mūsų valstybės perspektyviniame plane  šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas žemės ūkyje numatoma sumažinti 9 proc. punktais. Ką tai reiškia? Nesunku suvokti – ir toliau planuojame mažinti gyvulių skaičių, kai kaimynai estai planuoja gausinti.“

Grūdininkystės padėtis geresnė

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos administracijos vadovas Ignas Jankauskas pastebi, kad jau daug metų gyvulininkystės sektorius su tam tikromis pertraukomis nuolat patiria krizę. Prie nepalankių rinkos dėsnių prisideda ir valdžios veiksmai – vis didinami gyvulininkystės gamybos ribojimai, įgyvendinti juos finansiškai vis sunkiau.  „Grūdininkystės situacija šiek tiek kitokia. Čia prekiaujama pasaulinėse biržose nustatytomis kainomis, todėl pavieniai vietinių įmonių veiksmai negali turėti lemiamos įtakos. Lietuvos žemdirbiai išmoko užauginti grūdus, o išvystyta sandėliavimo, logistikos infrastruktūra suteikia galimybes išnaudoti prekybos žinias. Todėl Lietuva yra žinoma ir vertinama grūdų eksportuoja“, – sakė I. Jankauskas.

Trūksta vienos svarbios grandies

Tačiau augalininkystės plėtra, grūdų augintojų asociacijos administracijos vadovo teigimu  kelia ir tam tikrų iššūkių, ypač dėl dirvožemio išsaugojimo. Turėdami mažiau galimybių į dirvą įterpti gyvulių mėšlo, grūdininkai išmoksta naujų technologijų. Populiarėja neariminė žemdirbystė, taikomos technologijos, kurios žalią lauką užtikrina visus metus, žemdirbiai į sėjomainą įterpia daugiametes pievas ir taip toliau. „Manau, kad gamtai ir dirvožemiui palankių technologijų plėtra tik didės ir tai bus raktas, kuris padės užtikrinti tvarumą, – įsitikinęs I. Jankauskas. – Tačiau trūksta vienos svarbios grandinės dalies. Pagaminti mokame, parduoti mokame, tačiau perdirbimas dar nėra išplėtotas. Bet tai tikriausiai tik laiko ir tam tikros brandos klausimas.“

Stasys BIELSKIS

Plėtoti tik vieną ūkio šaką – rizikinga

Žemės ūkyje, kaip ir kituose versluose, išskirti tik vieną kokią nors sritį yra pavojinga. Ėmus kristi kainoms, pagausėjus gamtinių ar kitokių rizikų, galimas žemės ūkio verslo apimties mažėjimas ar net verslo žlugimas. Be to, į pasaulinę grūdų ir kitų augalininkystės produktų rinką ateina naujų žaidėjų, dažnai didesnių nei Lietuvos, jie gali daryti lemiamą įtaką šių produktų rinkai.

Kita problema – eksportuojami neperdirbti augalininkystės produktai, todėl didžiausia pridėtinė vertė atiduodama užsienio perdirbėjams. Dabar yra reali grėsmė – eksporto rinkų praradimas dėl kitų šalių gerėjančių gebėjimų apsirūpinti savos gamybos augalininkystės produkcija, didėjančios užsienio šalyse mažomis sąnaudomis pagamintos žemės ūkio ir maisto produkcijos importo apimtis (Rusija ir kt.), augančios Kinijos, Indijos grūdų ir kitų augalininkystės produktų auginimo apimtis.

Dar vienas argumentas, kodėl Lietuvoje neturėtų būti plėtojama vien augalininkystė: dėl nesubalansuoto mineralinių trąšų ir chemijos naudojimo spartėja dirvožemio degradacija, o dirvos organinėmis trąšomis gerinamos vangiai. Todėl būtina plėtoti ir gyvulininkystę, kad palaikytume tinkamą dirvožemio būklę.

Jeigu norime išlaikyti gyvybingą kaimą ir darnią regionų plėt­rą, turime skatinti tiek smulkių, mažą žemės plotą turinčių, tiek stambiųjų, didelius žemės plotus valdančių, ūkių vystymąsi. Tačiau smulkieji augalininkyste besiverčiantys ūkiai nebus gyvybingi. Todėl formuojant žemės ūkio politiką turi būti atrasti svertai, skatinimo priemonės mažų ūkių netradiciniams verslams plėsti, ir tai tikrai nebus su augalininkyste susiję verslai.

Prof. dr. Astrida MICEIKIENĖ

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos kanclerė

2021-04-10