Baltieji Lakajai slepia savo paslaptį

Neabejojame, daugelis yra apie tai girdėję ar matę nardytojų filmuose, įkeltuose į „Youtube“ platformą. Kaip sakė nardytojas Svaigedas Stoškus: „Į vandenį „nuvažiavęs“ yra maždaug hektaras miško“. Giliausiai medžiai yra virš 100 m atstumu nuo kranto, pagrindiniai didieji medžiai – apie 24 m atstumu, o mažieji medžiai yra palei krantą apie 5 m gylyje.

Baltieji Lakajai yra rininės kilmės, t. y. ilgas (8,6 km), aukštais krantais, duobėtas ir gilus ežeras (didžiausias gylis 45 m).

Kad ežeruose randama nuskendusių medžių kamienų, nieko nestebina, bet kad būtų nuskendęs miškas su vertikaliai stovinčiais kamienais ir šaknimis, yra didelė mįslė. Jei ežero dubuo įsmuko tirpstant po smėliu palaidotiems ledo luistams (vykstant glaciokarstiniam procesui), tai galėjo vykti poledynmetyje, kai dar brandus miškas vargu ar buvo susiformavęs. Kita, labiau tikėtina, versija yra ta, kad tai yra nuslinkusio nuo krantų į ežero duburį miško lopai, kitaip tariant, nuošliaužos (panašios į tas, kurios gadino Gedimino kalną). Galbūt yra buvęs ypatingas įvykis, taip supurtęs Molėtų žemę, kad net ežerai ir jų krantai pasikeitė? Gal tai meteoritas, palikęs Misiūniškio duobę netoli Siesarties ežero ir pabėręs metalinių rutuliukų?

Hidrologai bandė tyrinėti nuskendusių medžių amžių. Buvo paimti 3 bandiniai iš kamienų ir gauti radiokarboninių datavimų duomenys. Dvi datos yra gana panašios ir rodo, kad medžiai augo ir nuskendo XVI–XVII a. Trečia data yra gerokai senesnė ir siekia net 2000 metų pr. m. e. Gal tai laboratorinė klaida? Vienaip ar kitaip, Baltųjų Lakajų miško paslaptis lieka neįminta, bet neabejotinai paskatins naujus tyrimus.

Šaltinis: Gamtos tyrimų centras

Autoriai: Julius Taminskas, Jonas Satkūnas, Rita Linkevičienė, Gamtos tyrimų centras, Klimato ir vandens tyrimų laboratorija