Be nuosavų finansinių išteklių nebus ir vietos ekonomikos tvarumo

Šiandien esminė centrinės valdžios ir realių fiskalinių santykių sąlyga yra vietos valdžios aprūpinimas nuosavais finansiniais ištekliais. Tik stiprūs ir tvarūs finansiniai ištekliai kaimiškosioms savivaldybėms galėtų užtikrinti darnų vietos vystymąsi, patenkinti vietos poreikius, sumažinti neigiamus demografinius, socialinius pokyčius. Todėl finansinis tvarumas tampa vienu iš plačiausiai naudojamų terminų fiskalinėje politikoje, ir tai yra viena iš finansinio savarankiškumo vertybinių nuostatų, kuri ekonomikoje dažniausiai įvardijama kaip pajamų pastovumas. Esminiai finansinio tvarumo bruožai yra: subalansuotas finansinis ir strateginis planavimas; pajamų diversifikavimas; administracinių priemonių patikimumas; nuosavų pajamų generavimas.

Tai pažiūrėkime, ar šiandien Lietuvos kaimiškosios savivaldybės turi galimybę gauti nuolatines pajamas? kas lemia disponuojamų pajamų derinio tvarumą ir ar jis yra tvarus? kokias galimybes apskritai turi Lietuvos kaimiškosios savivaldybės į vietos finansinę, ekonominę ir socialinę gerovę ir tuo pačiu finansinį savarankiškumą?

„Nuosavų pinigų“ sąvoka teisiškai nėra apibrėžta

Visų Lietuvos savivaldybių pajamų finansinė veikla yra vienodai reglamentuojama, nepriklausomai nuo savivaldybės tipo (miesto, kaimiškoji ar pusiau kaimiškoji), teritorijos dydžio, gyventojų skaičiaus, ekonominės, socialinės padėties.

Lietuvos savivaldybių ekonominiai bei finansiniai aspektai reglamentuojami tokių teisės aktų, kaip LR biudžeto sandaros įstatymas, LR savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas, LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarkos taisyklės, LR atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, LR vietos savivaldos įstatymas ir kt. Todėl kaimiškosios savivaldybės turi vadovautis vienodais savivaldos principais bei vykdyti tas pačias savarankiškas ir valstybės priskirtas funkcijas, kaip ir visos kitos savivaldybės.

Visų Lietuvos savivaldybių, taip pat ir kaimiškųjų, finansinius išteklius – pajamas sudaro mokestinės, nemokestinės pajamos ir valstybės biudžeto dotacijos. Tačiau kaip gali savivaldybės formuoti tvarų pajamų derinį, jeigu „nuosavų pajamų“ sąvoka teisiniuose dokumentuose nėra iki šiol apibrėžta?!

Kiekvienos savivaldybės finansinis pagrindas yra būtent nuosavi mokesčiai. Lietuvos centrinės valdžios kai kurių institucijų teigimu, savivaldybių nuosavomis pajamomis galima laikyti mokestines ir nemokestines pajamas. Taigi nesant aiškumo teisiniuose dokumentuose, kiekvienas traktuoja taip, kaip patogiau. Akivaizdu, kad tai nėra teisinga, nes nuosavi mokesčiai yra tokie, kurių tarifus savivaldybė turi teisę nustatyti pati ir tų mokesčių pagrindu surinktos pajamos keliauja tiesiai į savivaldybių biudžetą, o tokių mokesčių kontrolė priskiriama vietos valdžiai.

Nuosavi mokesčiai nesudaro nė 3 proc. pajamų

Šiandien realiai visų Lietuvos savivaldybių, taip pat ir kaimiškųjų, pajamų derinyje yra tik du nuosavi mokesčiai – žemės ir juridinių asmenų nekilnojamo turto. Remiantis Finansų ministerijos (FM) atviruoju statistikos portalu (https://lietuvosfinansai.lt/), kaimiškųjų savivaldybių savarankiškos, t. y. nuosavos pajamos sudaro tik 8,97 proc., iš kurių žemės mokestis – 1,56 proc., nekilnojamo turto mokestis – 1,15 proc., kitos nemokestinės pajamos – 6,25 proc. Taigi reali situacija yra tokia, kad tikrieji nuosavi mokesčiai sudaro 2,71 proc. visų jų pajamų.

Savivaldybės turi teisę suteikti mokesčių lengvatas dėl žemės, juridinių asmenų turto mokesčio tarifų. Tačiau dėl kitų nemokestinių mokesčių tarifų, jų valdymo, administravimo ir kontrolės savivaldybės iš esmės neturi savarankiškumo. Pavyzdžiui, paveldimo turto mokesčiui, kurį jos turi kompensuoti iš savo biudžeto, tarifas yra nustatytas įstatymu; taršos mokestis yra bendras mokestis, o savivaldybės nekontroliuoja nei tarifų nustatymo, nei mokesčių lengvatų.

Ir netgi svarbiausios savivaldybių pajamos – gyventojų pajamų mokestis (GPM) , kuris pagal Lietuvos teisinius dokumentus yra mokestinių pajamų šaltinis ir „uždirbtas“ pačių savivaldybių gyventojų, yra centralizuotai perskirstomas. Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodika remiasi solidarumo principu, kurio esmė – proporcingas gerovės ir problemų, iššūkių pasidalijimas. Tai reiškia, kad tos savivaldybės, kurių teritorijoje surenkama daugiau GPM, tam tikra prasme išlaiko tas, kurių teritorijoje mokesčių surenkama mažiau. Pagrindinis kriterijus, naudojamas santykiniam įnašui į išlyginimo sistemą nustatyti, yra vidutinis prognozuojamas visų savivaldybių GPM vienam gyventojui. Informacija apie savivaldybėms skirtos GPM dalies (proc.) 2002–2020 metais pokyčius pateikiama lentelėje.

Kaip matyti iš lentelėje pateikiamų duomenų, centrinė valdžia įstatymo nustatyta tvarka nuo 2020 metų perskirsto ir kai kurių kaimiškųjų savivaldybių-„donorių“ (Vilniaus r., Kauno r., Klaipėdos r.) GPM pajamas bei skiria jas dotacijų forma mažiau surenkančioms šio mokesčio savivaldybėms. Išlyginimui taikomi demografinės, socialinės, ekonominės aplinkos rodikliai: inventorizuotų vietinių kelių ir gatvių ilgis, savivaldybės teritorijos plotas, pensinio amžiaus gyventojų skaičius, vaikų nuo 0 iki 6 metų ir nuo 7 iki 17 metų skaičius, profesinio mokymo įstaigų mokinių, aukštųjų mokyklų studentų skaičius, savivaldybės teritorijoje esančių gyvenamųjų vietovių, kurioms suteiktas kurorto statusas, turistų skaičius apgyvendinimo įstaigose, savivaldybės teritorijoje esančių gyvenamųjų vietovių, kurioms suteiktas kurorto statusas, savivaldybės teritorijoje esančių gyvenamųjų vietovių, kurioms suteiktas kurortinės teritorijos statusas, bendras plotas, savivaldybės teritorijoje esančių gyvenamųjų vietovių, kurioms suteiktas kurortinės teritorijos statusas, turistų skaičius apgyvendinimo įstaigose, padauginus iš atitinkamo koeficiento.

Tokiais principais Lietuvoje vykdomas tarpbiudžetinis perskirstymas ir taip yra siekiama išlyginti skirtumus tarp savivaldybių. Ar tai objektyvu, teisinga?

Neskatina vietos valdžios iniciatyvų

Šiandien kyla nemažai abejonių dėl tokių perskirstymo rodiklių, mechanizmo objektyvumo ir naudingumo. Toks teisinis reglamentavimas neskatina kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo ir jų valdžios iniciatyvų siekti aiškių, ilgalaikių demografinės, socialinės ir ekonominės aplinkos stiprinimo tikslų. Tokia situacija sąlygoja ne tik teisinę, tačiau ir socialinės nelygybės problemą bei tvarumo stoką formuojant kaimiškųjų savivaldybių pajamų derinį.

Sprendžiant didžiausius iššūkius, su kuriais šiandien susiduria kaimiškosios ir kitos savivaldybės, reikalingi labai konkretūs, aiškiai kiekybiškai apibrėžti, kompleksiniai, integruoti veiksmai siekiant demografinių pokyčių stabilizavimo, visuomenės socialinės įtraukties ir gerovės, vietos ekonomikos konkurencingumo ir vietos valdžios tvaraus finansinio potencialo priemonių derinimo. Žinoma, pati vietos valdžia turi taip pat ieškoti finansinių išteklių planavimo, generavimo, valdymo efektyvių ir tvarių sprendimų.

Straipsnio autorė yra VDU Žemės ūkio akademijos administravimo grupės vadovė, VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto Taikomosios ekonomikos, finansų ir apskaitos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja