Be vilnos, bet... papuoštos naujomis šukuosenomis (nuotraukų galerija)

Lietinga šių metų vasara kelia rūpesčių ir Gudamedžio kaime, Vilniaus rajone, įsikūrusiems Elenai ir Tadui Vėbroms. Darbštumo ir išmonės nestokojančios poros kieme apstu įvairios gyvasties. Smagiausiai pilant lietui jaučiasi nutrijos. Žąsims, antims, vištoms, povams, fazanams, stručiams drėgni orai gal ir nelabai patinka, tačiau jų plunksnos – tai ne Vėbrų laikomų alpakų vilna, kurią būtina nukirpti atšilus orams. Kirpti ją reikia sausą. Užduotis rasti tinkamą dieną, kad šviestų saulė ir būtų laisvas alpakas kerpantis meistras, nelengva. Vis tik E. ir T. Vėbroms ir jų alpakoms pasisekė – pavyko ištaikyti giedrą dieną. Iš Ukmergės atvažiavęs Rimantas Medutis, Vėbrų pramintas „stilistu“, jų alpakas papuošė naujomis šukuosenomis.

Kovoja dėl vietos bandoje Alpakų kirpimo procesas – įspūdingas reginys. Iš pradžių nejauku žiūrint į pririštus ir ant specialaus stalo nuo vieno šono ant kito vartomus gyvūnus, kurių vilna sruogomis krinta iš po kirpimo mašinėlės. Tačiau, matant, kad alpakos nesiblaško, nerėkia, peršasi mintis, jog patiems gyvūnams norisi atsikratyti storos vilnos. Juk vėsesni orai dar negreit ateis. „Alpakos kerpamos kartą per metus, vasaros pradžioje, kad iki rudens vilna šiek tiek ataugtų, gyvūnai mažiau prakaituotų karštomis dienomis. Būna, kad nuo prakaito pažastyse atsiranda žaizdelių“, – sakė T. Vėbra. Kiekvienos ką tik nukirptos alpakos jautriausias vietas jis papurškė preparatu nuo uodų ir mašalų. Pasak Tado, kirpimo metu galima daug sužinoti apie alpakas, jų būdą, vietą bandoje. Pavyzdžiui, ant jaunos patelės vardu Karin sprando, nukirpus vilną, pasimatė pora randų. Kada ir kur susižeidė gyvūnas – nežinia. Gyvūnus kerpantis Rimantas paaiškino, kad kirpdamas patinėlius randa randų nuo iltinių dantų. Būna, kad aiškindamiesi santykius gyvūnai kanda vienas kitam į kaklą. Taigi tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad alpakos mieli ir romūs sutvėrimai. Kaip ir visi bandos gyvūnai, jos kovoja dėl lyderystės, o kaip reaguoja į žmones, priklauso nuo jas auginančiųjų noro ir gebėjimų prisijaukinti gyvūnus“, – sakė R. Medutis.

Į svečius nespjauna Vėbrų alpakos išskirtinės. Smalsūs gyvūnai mielai eina prie žmonių, leidžiasi glostomi. Kiekvieną užsukusį į sodybą iš beveik dešimties alpakų būrio visada pasitinka balta alpaka, vardu Barbė. Apuosto ji žmogų kišdama snukutį kuo arčiau veido. Tiesa, reikia būti atsargiam: jei nepatiksi, gyvūnas gali apspjauti, o jei ne taip paglostysi, gali spirti. Tačiau taip nutinka retai. „Dažniau gali apspjauti mus, nes esame jų šeimininkai ir ne visada darome tai, kas alpakoms patinka. Tačiau svečiai gali būti ramūs. Mūsų alpakos jaučiasi saugios, nes nuo mažų dienų yra mylimos. Todėl žmonės joms nekelia baimės. Įsigytus iš kitų ūkių gyvūnus Vėbros kantriai stengiasi prisijaukinti. Jų sodyboje dažnai lankosi ekskursijos, tad alpakos pripratusios būti dėmesio centre. „Kai kerpame alpakas, kiekvienai parenkame skirtingą, charakterį atitinkančią šukuoseną. Mums su Elena patinka, kai jos atrodo stilingai. Užtat ir meistrą renkamės tokį, kad suprastų ir galėtų išpildyti mūsų norus“, – rodydamas Rimantui, kur palikti, o kur ne vilnos ant Šnekutės galvos, sakė Tadas.

Kainą lemia plauko storis Vis tik alpakos laikomos ne tam, kad puoštų sodybą ar nuėstų žolę kieme. Didžiausia nauda gaunama iš jų vilnos. „Kiekvienos alpakos vilna ne tik kitos spalvos ir atspalvio, bet skiriasi ir paties plauko kokybė. Būtent tai lemia ne tik vilnos, bet ir paties gyvūno kainą. Kuo alpakos plaukas plonesnis, tuo gyvūnas brangesnis“, – dėdama į atskirus maišus papilvės, kojų ir nugaros vilną sakė Elena. Kojų ir papilvės vilna yra antrarūšė. Iš jos galima daryti antklodes, velti, o visa kita vilna tinka verpalams. Moteris sakė, kad alpakų vilnos nemaišo, atskirai renka kiekvieno gyvūno vilną. „Kerpame savo alpakas antrą kartą, tad jau galėsime jų vilną vežti karšti ir verpti. Nuo vieno gyvūno paprastai nukerpame tris keturis kilogramus vilnos. Tiesa, joje labai daug priemaišų, nes alpakos gindamosi nuo vabzdžių mėgsta vartytis žemėse, žiemą, kai gyvūnai būna tvarte, į kailį prisivelia šieno, įvairių šapų“, – rodydama vilną pasakojo pašnekovė. T. Vėbros planuose – įsigyti Suri alpaką, kurios vilna dar vertingesnė nei dabar jų laikomų Huacaya rūšies alpakų.

Pasidarė specialų stalą Ne pirmus metus kerpantis alpakas R. Medutis atkreipė dėmesį į tai, kad alpakų vilna neturi lanolino. Iš tiesų, liečiant kerpamą vilną lanolino nesijautė, neskleidė ji ir jokio specifinio kvapo. Paklaustas, kaip atsitiko, jog ėmė kirpti alpakas, vyras sakė, jog viskas išėjo savaime. Atsiradus, kas jas augina, teko praplėsti savo amato ribas. Pasak jo, avis kirpti daug paprasčiau. „Dėl alpakų pagal vokišką pavyzdį pasidariau specialų stalą. Kai gyvūnas tvirtai pririšamas, geriau ir man, ir jam. Žinodami, kad kirpimo metu nebus padaryta žaizdų, geriau jaučiasi ir šeimininkai, – sakė Rimantas. – Kai kirpdavau pasilenkęs, kentėjo nugara. Dabar galiu dirbti patogiai. Ateityje planuoju įsigyti lengvą, vos keturis šimtus gramų sveriančią kirpimo mašinėlę.“ Vieną alpaką jis kerpa apie 20 minučių. Jei šeimininkai tokie, kaip E. ir T. Vėbros, turintys specialių pageidavimų, procesas užtrunka ilgiau ir yra brangesnis. Beje, kirpimo metu apžiūrimi ir gyvūnų dantys, jei reikia, jie dildomi. Labai svarbi ir kanopų priežiūra. Kartą per metus alpakoms atliekamas „pedikiūras“, kerpami nagai. Kupranugarių giminės gyvūnų padukai minkšti, tad jei ir spiria, pasak Elenos, sužeisti negali.

Vilną veš tirti į Angliją Vieną didžiausių alpakų bandų Vilkaviškio rajone laikanti Grita Vitkauskienė priminė, kad žmogaus plaukas yra apie 40–80 mikronų, o alpakų 18–30. „Ploniausias – apie 18 mikronų – būna jaunų alpakų plaukas. Suaugusių gyvūnų jis gali būti apie 25–30 mikronų. Tačiau mes turime suaugusią patelę, kurios plaukas laikomas karališku ir yra 14 mikronų – sakė pašnekovė. – Prieš penkerius metus iš Čilės pirkome vaisingas premium klasės pateles, kurios buvo sukergtos su negiminingais patinais, todėl dabar turime labai kokybišką bandą. Visi mūsų gyvūnai turėjo dokumentus su vilnos tyrimais. Šiais metais į Anglijoje esančią atestuotą laboratoriją vešime tirti pas mus atsivestų alpakų vilną.“ Pasak alpakų augintojos, veisiant premium klasės vilną duodančias alpakas labai svarbu, kas reproduktorius. Labai geras patinas, kurio genai lemia vilnos kokybę, gali kainuoti apie 30 tūkst. Eur. Kilogramas kokybiškų verpalų kainuoja apie 150 Eur. Jei verpalai gaminami namudiniu būdu, alpakų vilna neplaunama, tik valoma nuo priemaišų, o jei pramoniniu, reikia išplauti. Pasak G. Vitkauskienės, vidaus rinkoje lietuviškų alpakų vilna labiau vertinama nei atvežta iš svetur. „Žmonės nori kokybiško gaminio, be priemaišų, todėl labiau pasitiki vietiniais gamintojais, – sakė pašnekovė. – Vis tik ateityje planuojame užsiimti antklodžių gamyba, nes kelias iki siūlo labai ilgas ir sudėtingas, mat Lietuvoje esančios karšyklos pritaikytos avių vilnai apdirbti.“

Andų kalnų lobis Daug įdomių faktų apie alpakas surinkusi Milda Gokienė tikina, kad iš jų vilnos megztiems rūbams nėra lygių. Teisininkės išsilavinimą turinčios moters pomėgis megzti ilgainiui peraugo į prekybos įvairias verpalais verslą. Pradėjusi domėtis alpakų vilna ji sužinojo daug įdomių dalykų. „Alpakos jau daug amžių vadinamos Andų kalnų lobiu. Jų vilna yra minkštesnė ir tvirtesnė nei kašmyro, lengvesnė ir šiltesnė nei avies, švelni kaip merinosų avių ir spindinti kaip šilkas. Drabužiai iš šio gyvūno vilnos 4–6 kartus geriau išlaiko šilumą nei numegzti iš avies vilnos. Alpakos vilna gali būti juoda, pilka, ruda, burgundiško vyno, balta ir t. t. Iš viso 22 spalvos. O kur dar atspalviai, – sakė pašnekovė. – Ši vilna neturi lanolino, todėl joje nesiveisia kandys ar dulkių erkutės. Alpakų vilna tinka avių vilnai alergiškiems žmonėms.“

Nijolė BARONIENĖ „ŪP“ korespondentė

Gritos VITKAUSKIENĖS ir autorės nuotraukos