Beveik rimtai apie žaliąją-išmaniąją transformaciją

Kuo daugiau mūsų visuomenėje problemų, tuo skambesni šūkiai veda į šviesų rytojų. Dabar jis – žaliasis ir išmanusis, pagal užmojus kartais galintis panašėti į antiutopinėse knygose aprašytą. Kai pristinga turinio, jį galima pridengti forma – kuo įmantresne, reikšmingesne, prisotinta patoso ir svarbiausia – gąsdinimų ir grėsmės. Jeigu turinio jau visai nebeliktų, žvangintume tuščiais puodais ir kurtume dar skambesnes strategijas. Prie jau nubrėžtos žaliosios-išmaniosios strategijos pridėkime šiek tiek naujų idėjų, kurias kokie nors utopistai norėtų paleisti į gyvenimą, ir, tikėtina, atspėsime pastarųjų geidžiamą, o kitiems, ypač ūkininkams, kurie nori moderniai ir tvariai, bet be žaliojo fanatizmo dirbti žemę ir maitinti tautą, nerimą keliantį rezultatą. Koks jis galėtų būti?

Pustuščiai, bet išmanieji kaimai, retsykiais pasirodantys vaiduokliški elektriniai autobusai, saulės jėgainės ant ištuštėjusių namų stogų ir našiose žemėse, vėjo jėgainėmis nusėtas kraštovaizdis, karvių ir kiaulių muziejai po atviru dangumi, virtualios mokyklos, ligoninės ir poliklinikos, vabzdžių miltais praturtintas maistas ir visus visur lydinti „žalioji“ malda. Dar privalomas žaliasis galimybių pasas, kurį reikia rodyti visur ir visiems. Jei teisingai ir pažangiai mąstai – keliai atviri. O jeigu mąstymui pristigs išmaniojo žalumo, durys užsidarys prieš nosį.

Truputį atskleiskime grandiozinės transformacijos detalių – kaip realybėje ji veiktų? Kaip galėtų atrodyti, pavyzdžiui, išmanusis kaimas? Čia fantazijos visiškai neribojamos.

Geras užmojis – kaimas be CO2 – nė vieno gramo išmetimų į orą! Šiek tiek reikės pasukti galvas, kaip tai įgyvendinti. Bet stipriau pagalvojus, atsiras priemonių, kaip pažaboti visus išmetimus – garsius ir begarsius. Tokiame kaime šiukštu negalima būtų laikyti gyvulių, nes jie, visi gerai žinome, išskiria labai daug metano dujų. Išimtis gali būti padaryta arkliams, nes jie, reikalui esant, kai nepūstų vėjas ar ilgą laiką būtų apsiniaukę ir neturėtume energijos, pakeistų žaliąsias transporto priemones. Arkliai būtų laikomi ir ganomi kaimyniniame kaime, kuris dar nepaskelbtas išmaniuoju.

Dėl klimato kaitos nepageidaujami gali tapti ir javai – tegu juos augina ir mums duoną kepa kaimyninės ir trečiosios šalys. Gerai ir „žaliai“ pagalvojus, tegu ten kaupiasi ir metano dujos, tad ir visą „taršųjį“ gyvulininkystės sektorių kuo skubiau išboginkime pas juos. Nebus dėl ko priekaištauti ir sankcijomis grasinti mūsų ūkininkams.

Reikia gerai pasvarstyti, ar leisti tokio kaimo gyventojams auginti bulves ir daržoves. Bulves, visgi,  gal palikime, nes tai – antroji duona. Bet jeigu uždraustume javus, reikia būti nuosekliems ir uždrausti bulves. Galima palikti tik daržoves – lapines, ir per bankomatus išduoti instrukcijas kaip su jomis valgyti vabzdžius. Kad tokiame išmaniajame kaime nebūtų piktnaudžiavimų, neleistinų paburnojimų, nelegalios žemės ūkio gamybos ir garsių bei begarsių klimato gadinimų, kaimynai turėtų stebėti kaimynus ir apie pažeidimus pranešinėti nurodytu telefonu. Tai ir būtų pagrindinis kaimo gyventojų darbas, už kurį skiriamos išmokos – iš mokesčių mokėtojų pinigų. 

Dar viena idėja – gamtai ir aplinkai draugiškiausias kaimas. Savaime suprantama, tokiame sodžiuje žemės ūkio produkcijos gamyba taip pat būtų draudžiama, bet privaloma turėti pelkę ir saugomos retos rūšies paukštukų. Kad jie neišskristų į kitą kaimą, būtų tveriamos kelių kilometrų aukščio tvoros ir užmetami tinklai. Nes jeigu paukštukai išskristų į kitą kaimą, gamtai ir aplinkai draugiškiausiu paskelbto kaimo gyventojai subsidijų nebegautų.

Dar viena pažanga provincijai – virtualus gydymas ir virtualus švietimas. Tuščiose ligoninėse galima įrengti pačius naujausius kompiuterius bei dideliuose ekranuose darbo dienomis ir net per išeigines rodyti, kaip gydomi ir operuojami ligoniai, o sveikatos apsaugos ministras vis primintų, kaip gerėja žmonių sveikata, mažėja sergamumas ir poreikis tiesiogiai kontaktuoti su gydytojais. Virtualus gydytojas ir virtuali piliulė išgydo viską – toks šūkis puoštų pastatą ir įvažiavimą į miestą. O tuščiuose mokyklų pastatuose būtų pateikiama statistika ir apžvalgos, kaip nyko ir nunyko paskutinės kaimo mokyklos ir nebeliko sodžiuje vaikų, t. y., dėstomas Lietuvos žemės ūkio istorijos tobulas kursas. Dar nuotoliniu būdų būtų dėstoma, kad skaityti knygas ir mokytis aritmetikos veiksmų jau nebemadinga, net nepatartina, nes tai gali pažeisti vaikų teises ir laisves bei atpratinti juos nuo mobiliųjų telefonų.

Transformuotis turėsime iki 2030 metų. Gerai ir stropiai pasistengus, pilotinius projektus gal suspėtume įgyventi iki 2025-ųjų. Tuomet turėsime kuo didžiuotis Briuselyje, gal net tapsime pavyzdžiu kitoms Europos Sąjungos šalims. Vokiečiai, prancūzai ar kokie skandinavai sakys: „Štai ką gali lietuviai!“ Labai patraukli transformacija, žadanti stebuklingus rezultatus: gyvybingus išmaniuosius kaimus, laimingą ir nerūpestingą gyvenimą, daug išmokų už „žaliosios-išmaniosios“ valdžios visų reikalavimų įgyvendinimą. Privaloma sąlyga – vykdyti negalvojant, kitaip į žaliąjį-išmanųjį rytojų nepateksi.

Visa tai būtų remiama ES fondų ir nacionalinio biudžeto lėšomis. Labai pageidautina, kad būtų pridėta ir privačių investicijų. Puikaus žaliojo rytojaus

Vida TAVORIENĖ