Bičių mokykla be sienų

„Bitė skatina žmogų susikaupti ir ieškoti sprendimų, kai išorės pasaulis sklidinas jutiminio ir dvasios chaoso“, – sako diplomuotas agronomas, Kauno technologijos universiteto Inžinerijos licėjaus direktorius, edukologijos mokslų daktaras Dainius Žvirdauskas. Jo teigimu, bitininkui, kaip ir mokytojui, suteikiama kompetencija ugdyti, kurti scenarijus, įgalinti kitą veikti. Pasak dr. D. Žvirdausko, kiekvienas vaikas yra talentingas, jeigu edukologas sugeba tą talentą atskleisti. Taip pat kaip ir bitė, kurios gebėjimams vartus atidarė KTU Inžinerijos licėjaus vadovo kurso draugė Jovita Stulgytė-Lange, beveik du dešimtmečius su šeima bitininkaujanti Šiaurės Reino Vesfalijos žemėje, Vokietijoje.

Gamtos mokslų ir ugdymo keliai Abu bičiuliai 1992 m. baigė agronomijos studijas tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas), abu išklausė prof. Justino Straigio bitininkystės kursą. Su profesoriaus rekomendacija Jovita išvyko į mokslinę praktiką pasirinktame Vokietijos, vėliau Liuksemburgo bityne, o Dainiui, jaunajam specialistui agronomui, pagal paskyrimą Lietuvoje teko būti kolūkio likvidatoriumi, vėliau dirbti viename Austrijos Alpių kaimo pieno ūkyje, semtis gyvenimo ir verslo patirties kitose Vakarų Europos šalyse. Likimas atvedė į mokyklą, kuriai reikėjo naujų idėjų, naujo požiūrio. Apgynęs mokslų daktaro disertaciją, įtvirtinęs savo ugdymo įstaigos viziją, sutelkęs bendruomenę, pelnęs pripažinimą, D. Žvirdauskas sužinojo einantis senelio pėdomis. Pastarasis šioje mokykloje (tuomet Kauno 2-ojoje progimnazijoje, vėliau 22-ojoje vidurinėje) dirbo grįžęs iš Sibiro tremties, paliko šviesių prisiminimų. „Bičių šeimos modelis palankus ieškant sprendimų ugdymo srityje, – sako dr. D. Žvirdauskas, – o stebėdamas dukros Gabijos reakciją į bites, vasarojant krikštamotės Jovitos ūkyje, galiu teigti, jog bityne gautas adrenalinas pravartus jaunimui.“ KTU Inžinerijos licėjaus patalpose kelerius metus rengiami mokymai bitininkams. Pasak dr. D. Žvirdausko, pradžioje į juos ateidavo licėjaus bendruomenės nariai, miestiečiai, Pakaunės sodų bendrijose ar tėviškėse kaime laikantieji po keletą bičių šeimų. Vėliau garsas apie Vokietijoje bičių verslą puoselėjančius Jovitą Stulgytę-Lange ir jos vyrą Ramūną Lange pasklido po visą šalį, į seminarus ėmė rinktis šimtas ir daugiau bičiulių. „Mūsų licėjaus siekis – mokykla be sienų, – kalba dr. D. Žvirdauskas, – panašios intencijos vairuoja ir bitininkystę.“

Kokias bites auginti? „Šiandien pripažįstame, jog lietuviškų vietinių bičių jau neturime, – sako Jovita ir Ramūnas, – pasaulyje sukurtos produktyvių ir taikių bičių rasės, kurios auginamos ir Lietuvos bitynuose.“ Pasak bičiulio Ramūno, bitininkystės verslas turi labai aiškią viziją ir misiją – aprūpinti vartotojus natūralioje aplinkoje surinktais ir bičių pagamintais produktais. Žmogaus paskirtis šio maisto kelyje nuo lauko iki stalo – suteikti bitėms kuo didesnį gyvenimo komfortą, atrasti kuo platesnius medunešių vabzdžių genetinius gebėjimus, išlaikant racionalų balansą. Bitė Žemėje turi ilgesnę vystymosi ir veiklos istoriją nei žmogus, tačiau šiandien jai kyla nemažai iki šiol nepatirtų iššūkių. „Atlikdama praktiką Vokietijos ir Liuksemburgo bitynuose susipažinau su dviejų rasių bitėmis, – pasakoja J. Stulgytė-Lange, – mano baigiamojo magistrantūros darbo tema – karnikos bičių selekcija, jų palyginimas su bakfasto rasės bitėmis.“ Pasak J. Stulgytės-Lange, Liuksemburge bitininkas savo ūkyje laikė 300 bičių šeimų ir 400 nukleusų, be to, turėjo nuolatinį darbą mieste. Nepaisant gana epizodiškos bityno priežiūros, bičių šeimos dirbo stabiliai, buvo taikios ir nespiesdavo. Ūkio pelningumą lėmė bakfasto rasės bitės. Po trejų metų darbo Jovita iš Liuksemburgo parsivežė keliolika bakfasto bičių šeimų, šia rase sudomino vyrą ir svainį, prisiekusius karnikos augintojus. „Gyvulininkystės srityje didžiausią naudą mažinant gamybos kaštus atneša genetika, tie patys reikalavimai taikomi ir bičių ūkyje, – pasakoja R. Lange, – tačiau tuo labai sunku įtikinti bitininkus.“ Jovita ir Ramūnas savo ūkyje Vokietijoje prižiūri 350 bičių šeimų, į rinką tiekia sertifikuoto medaus ir medaus mišinių, augina veislines bičių motinėles, formuoja šeimeles, be to, dalijasi patirtimi su Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Lenkijos, Lietuvos bitininkais (profesionalais ir mėgėjais). Pasak Jovitos, pastaraisiais metais susidomėjimas bičių auginimu prilygsta kulinarinių televizijos laidų populiarumui. Į J. ir R. Lange rengiamus seminarus ateina vis daugiau jaunimo, norinčio gyventi ir maitintis sveikai. Lietuvos auditorija – ne išimtis.

Kur lietuviai lenkia vokiečius Pasak Jovitos, Vokietijoje bitininkaujančiųjų skaičius perkopęs šimtą tūkstančių, bičių šeimų – apie 800 tūkst. (šalyje yra 80 mln. gyventojų). Lietuvoje gyventojų skaičius nesiekia 3 mln., užtat bitininkų – 12,5 tūkst., bičių šeimų – apie 140 tūkst. Vadinasi, procentaliai laikantys bites lietuviai du kartus lenkia vokiečius. Kitas dalykas – sektoriaus drausmė ir pažanga. J. Lange teigimu, Vokietijoje daugelis bičiulių bites prižiūri tik laisvalaikiu, nesirūpina bičių selekcija, retai dalyvauja draugijų veikloje. Tačiau bitynų registraciją ir bičių sveikatą griežtai prižiūri valstybinės veterinarijos tarnybos ir jų konsultantai. Jeigu atsiranda nerimą keliantis „bešeimininkis“ bitynas, bičių sveikatą gali patikrinti veterinarijos konsultantas, o jeigu savininkas nepageidauja tikrintojų, pasikviečiama policija. Tokiu būdu gerai prižiūrimi bitynai apsaugomi nuo galimo ligų užkrato. „Mes įregistravę profesionalų, bet šiai kategorijai nedidelį bičių ūkį, – pasakoja R. Lange, – dirbame septyniese, mano ir brolio šeimos.“ Pagrindinės bitininkų problemos – neproduktyvios, spietlios ir agresyvios bičių šeimos. Gamta, pasak R. Lange, prasta selekcininkė. Bendroje bičių populiacijoje trečdalį sudaro silpnos šeimos, trečdalį vidutinio stiprumo ir trečdalį – didesnio nei vidutinio stiprumo. Visi individai (vabzdys, žmogus) turi ir gerų, ir blogų genų. Bitininkas privalo rasti raktą selekcijai, tačiau tam reikia „startinio“ ūkio – bent 30 bičių šeimų, iš kurių eksperimentui (testuoti) atrinkti penkias ar šešias. Selekcinio darbo subtilumas – gebėjimas intuityviai atrinkti pačias geriausias bičių šeimas, kiekvieną jų pačiupinėjant, apžiūrint ir išgirstant. „Prastai, jei bitės ir labai ramios, ir kai jos agresyvios, – pastebi R. Lange, – Pavyzdžiui, žydinčių grikių ir rapsų kvapas erzina bites, todėl labai svarbu, kokių savybių bites geriausia vežti į tokias ganyklas.“

Vienai motinėlei – 20 tranų Selekcininko užduotis – sukurti tokių savybių bičių motinėles, kurios bitininkui „šildytų kišenę“. Pasak R. Lange, motinėlė šeimai perduoda produktyvumo, sveikatingumo, organizmo atsparumo savybes. Atskirai minėtini tranų auginimo ir ugdymo principai, motinėlių apvaisinimo strategija ir taktika. „Motininės medžiagos įtaka bičių šeimai svyruoja ties 62 proc., tranų genetikos poveikis – 38 proc.“, – tvirtina R. Lange. Mokslininkai yra nustatę, jog motinėlė apsivaisinti skrenda iki 7 km nuo bityno, tranas – 8 km, tačiau Vokietijoje pasitaikė atvejų, kai motinėlė įveikė dvigubai didesnį atstumą, kadangi apylinkėje jai pritrūko tranų. „Vienai motinėlei prireikia mažiausiai 20 tranų“, – sako R. Lange. Po seminaro ir diskusijų apie bičių genetiką bičiuliai Jovita ir Ramūnas pasiūlė paragauti jų ūkio produkcijos. Vokietijoje populiarūs medaus ir uogų, vaisių bei įvairių prieskonių mišiniai. Lietuvos bičiuliams patiko skanėstas iš medaus, bičių duonelės ir duonos giros koncentrato, taip pat medus su bičių pienelio, pikio, bruknių, braškių, spanguolių, aviečių, šokolado, marcipanų, riešutų, vanilės priedais. „Tiriame rinką, įsiklausome į vartotojų pageidavimus, – pasakoja J. Stulgytė-Lange, – medaus autentiškumo garantiją bei kiekvieno bityno produkcijos banderolę suteikia valstybinės sertifikavimo įstaigos.“ Pasak moters, visuomenei tolstant nuo gamtos, vis dažniau bitininkams tenka aiškinti, kas yra medus ir kaip jis atsiranda.

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotraukos