Branginti laisvę įpareigoja tremtinės palikti užrašai

Kvėdarniškės O. Aužbikavi­čie­nės mama Aleksandra Šau­lie­nė tos dienos sulaukė. Gy­ven­da­ma pas dukrą Stefaniją Plun­gė­je, ji nepraleisdavo nė vienos Ge­du­­lo ir vilties dienos nenuėjusi į minėjimą ir nepadėjusi gėlių ant geležinkelio bėgių. Vago­nų dundėjimas gelž­keliu jai kaskart primindavo 39 dienas ir nak­tis trukusią kelionę į nežinią.

„Vežimas vis tolo ir tolo nuo tėviškės, mūsų ašarotos akys jos nebematė. Tik dar ilgai girdėjosi šunelio kaukesys, jis verkė atsisveikindamas su savo šei­mininkais. Man tada buvo dvidešimt treji metai. Kai pagalvo­ju, buvau stipri moteris, jei nepalūžau su dviem kūdikiais: duk­relė vos pradėjo antrus metelius, dar nevaikščiojo, o po širdimi buvo antras. Buvo jau paskutinis nėštumo mėnesis, širdis jau­tė, kad kelionė bus sunki“, – apie tą baisiąją 1950 m. rugsėjo 1-osios naktį savo atsiminimuose rašė A. Šaulienė.

„Mamytė su tėveliu mažai tepasakojo apie tremtį, bet pas­lapčia rašė savo atsiminimus į są­­siuvinį. Tebuvo baigusi ketu­rias klases, pradinę mokykl­ą, bet gražiai, sklandžiai dėstė mintis. Pa­rodė mums savo raš­tus tik visai senatvėje. Pirmą kartą skaitydama, visą laiką verkiau. Man sunku įsivaizduoti, kaip žmonės galėjo tiek iškentėti“, – šiandien sako O. Aužbikavičienė.

Jų šeima, pasak Onutės, nebu­vo turtinga, laikėsi nuošalyje, bet kažkam vis tiek užkliuvo, kad yra „buožės“, turi 26 hekta­rus žemės – lygiai vienu hekta­ru per daug, kad nebūtų pavojingi okupantų valdžiai. Taip 1950 m. tremtinių sąraše atsidūrė visa Stirbiškės kaime gyvenusių ūkininkų Šaulių šeima – Aleksandra su Jonu ir mažąja Stefanija, seneliai Kazys ir Ona bei jų dukra Kazimiera. Vejami iš namų, seneliai verkdami peržegnojo visą gyvenimą puoselėtą sodybą, žinojo, kad į savo namus daugiau niekada nesugrįš – abiem jau buvo gerokai per 70 metų.

„Tauragės geležinkelio stoty­je sugrūsti į gyvulinį vagoną, ne­galėjo įsivaizduoti, nei kur juos veža, nei kas laukia. Mama rašo, kad ją su vaiku užlaipino ant vir­šutinių narų. Prie jų buvo vienas visame vagone mažas grotuotas langelis be stiklo. Gal tik dėl to, jog pro šį mažutį plyšelį galėjo įkvėpti gaivaus oro, ma­ma su sesute ir ištvėrė tokią sun­kią kelionę“, – pasakoja O. Auž­bi­kavičienė.

Ji gimė kone iškart, kai tik tremtiniai buvo pristatyti į „baus­­mės“ vietą – Chabarovsko sritį, Ku­tuzovo kaimą. Tik Aleksand­ros vargai tuo nesibaigė. Po gim­dymo moteris sukarščiavo, mažoji Stefanija, kuriai netiko okupantų liaudies priešais laikomų kalinių maistas, pradėjo viduriuoti.

„Mama rašo, jog mus visas tris išgelbėjo ukrainietis gydytojas, irgi tremtinys. Atsinešė savo lagaminuką, surado jame kažkokių miltelių ir davė visoms“, – sa­ko Onutė.

Kvėdarniškė džiaugiasi, kad li­kimas juos nubloškė ne į Lap­tevų jūros pakrantę, ne Igarkon, kur daugybė žmonių tiesiog sušalo, o į Chabarovską, kur ne toks atšiaurus oras. Tačiau gyveni­mas taigoje irgi nebuvo papras­tas – per vos įžiūrimas, bet skau­džiai kandančias musytes neidavo atmerkti akių.

„Dauguma tremtinių pateko į miško kirtavietes palei Choro upę. Žmonės kirto ir plukdė mišką, gabeno, krovė rąstus, rovė kelmus, tiesė kelius, dirbo žemės ūkio darbus. Iškirtus miškus vienoje vietoje gyvenvietės buvo naikinamos, tremtiniai keliami kitur. Daug tremtinių, ypač vaikų bei vyresnio amžiaus žmonių mirė nuo išsekimo ir ligų, žuvo arba buvo sužaloti miško darbuose. 1957 m. lietuviai ėmė grįžti į Lietuvą. Kija, Kutuzovka gyvenviečių kapinėse yra likę lietuvių tremtinių kapų“, – rašė tremtinių atsiminimus rinkusi istorikė Aldona Juodvalkytė.

Aleksandrai, tremtinei su dviem mažais vaikais, buvo leista nedirbti, bet kiti šeimos nariai savaitėmis gyvendavo miške – kir­to ir vežimais traukė rąstus. Šeima gyveno skurdžiai, kaip ir visi tremtiniai, barakuose vaikus suguldydavo ant narų. Onutė buvo labai judri, tad dažnai nuo jų nukrisdavo. Kartą taip prisitrenkė, kad teko gaivinti. Ma­loniausias jos atsiminimas iš vaikystės – obuoliai. Tokie skaistūs, raudoni, kvepiantys.

„Šventėms duodavo mums po pusę obuolio, tai iki šiol atsimenu tą nuostabų kvapą“, – prisipažįsta ji.

Onutės mama A. Šaulienė sa­vo atsiminimuose rašo, jog džiaugėsi, kai galėjo dukras suguldyti į lovą, bet rytą abi buvo sutinusios nuo „maškaros“, todėl paguldžiusi mergaites, apklostydavo jas taip, kad matydavosi tik mažutis akių plyšelis...

Šaulių šeima į Lietuvą grįžo 1958 m. Stirbiškės kaime rado savo senuosius namus, tik jie ne­buvo panašūs į tuos, kuriuos paliko. Ir nors sodyboje gyvenę žmonės netrukus išsikraustė, todėl Šauliams nereikėjo kurtis tuščioje vietoje, širdis nesidžiaugė – be tėvų namai buvo tušti, o dar ir apleisti, išvogti, tad ir vėl reikėjo sunkiai dirbti, kad juos atstatytų.

„Jau buvau Chabarovske pradėjusi eiti į pirmą klasę, kai pavasarį mus išleido į Lietuvą. Grįžę čia radome daug sniego, visur buvo ledas. Abi su Stefanija nuėjome į mokyk­lą vilkėdamos rusiškomis uniformo­mis, pasipuošusios baltomis pri­juos­tėmis. Vieną vaikai iškart pra­minė daktare, kitą – gas­pa­di­­ne“, – juokiasi O. Aužbikavičie­nė.

Jai pasisekė, baigus mokyk­lą, įstoti ir baigti ekonomikos mokslus tuometėje Lietuvos že­mės ūkio akademijoje, sesuo Ste­fanija tapo mokytoja. Nei vie­na, nei kita karjeros nepa­da­rė, nes negalėjo ir nenorėjo pri­klausyti okupantų partijai. Onu­­tė pagal paskyrimą dirbo kolūkyje, su vyru Juozu užaugino tris sūnus.

„Mūsų šeima labai džiaugėsi, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, bet gyvenome sunkiai. Susigrąžinome 11 ha žemės, įsigijome penkias karves – iš tokio ūkio jokios naudos, tik nesibaigiantis vargas. Sužinoję, kad Europa remia pasitrauki­mą iš žemės ūkio, iškart nusprendėme atsisakyti pieno gamybos. Neblogas išmokas gavome, tai vaikus išleidome į mokslus – visi trys universitetus baigė“, – džiaugiasi moteris.

Dėl vaikų Onutei ramu – jie užaugo tikri Lietuvos patriotai, iš širdies remiantys rusiškųjų fašistų niokojamos Ukrainos žmones. Laisvės poreikį Aužbikavičių vaikams perdavė motinos, gimusios ir kelis metus augusios tolimame Chabarovsko krašte, močiutės, praleidusios ten dalį gyvenimo, patirtis. Tokį pojūtį savyje turintys žmonės ir yra didžiausias nepriklausomos valstybės išlikimo garantas.

Daiva BARTKIENĖ/ŠILALĖS ARTOJAS

Algimanto AMBROZOS nuotr.