Tokio tėvo palaiminimo sulaukė dabar Plungės rajono Platelių seniūnijos Gintališkės kaime gyvenantis menininkas Vytas Jaugėla. Tuomet vaikinukas Laukuvos mokykloje buvo ką tik baigęs septynias klases ir svajojo mokslus tęsti Telšių meno mokykloje. Tik ne vaikino norai ar svajonės, o tėvo žodis nulėmė jo ateitį: „Visi menininkai yra elgetos ir girtuokliai. Bus šeimoje agronomas, bus ir duonos“, – pasakė, kaip kirviu nukirto.
Pusė maišo grūdų ir vežimas šiaudų
Nors jo tėvas Povilas Jaugėla buvo baigęs mokytojų seminariją ir dirbęs vargonininku, tai jo požiūrio į menininkus nekeitė. Matyt, todėl vėliau ir įsidarbino aviacijos raštinėje. „Buvo smetoninis mokytojas“, – išdidžiai sako V. Jaugėla. Didžiuojasi jis ir mama Zofija Jaugėliene, kuri buvo baigusi Rietavo žemės ūkio mokyklą. Išprusę tėvai savo vaikams linkėjo paties geriausio, tik kažin ar visi jų vaikai norėjo to, ko ir tėvai. P. Jaugėla nulėmė ir kitų savo vaikų ateitį: „Tu būsi vaistininke, tu – agronomu, tu – karininku, tu – pienininku, o mažiausioji – pedagoge.“ Vytas, kaip ir jo broliai bei sesės, pakluso tėvų valiai ir įstojo į tuometį Rietavo žemės ūkio technikumą. Besimokydamas agronomijos, jis ir fotografuoti išmoko.
Mokslus gintališkėnas baigė 1957-aisiais. Su diplomu gavo ir nurodymą, kur turės dirbti: tuomečio Varnių rajono Požerės kaime, V. Čiapajevo kolūkyje. Tai prisiminęs, V. Jaugėla nusijuokia: „Nepatikėsite, bet per tris mėnesius uždirbau pusę maišo grūdų ir vežimą šiaudų. Ten ilgai neužsibuvau – pašaukė į sovietinę armiją.“
Armijoje tikėjosi, kad jis bus karininkas, bet ėmė ir prisitrynė prie tų, kurie plakatus piešė. Nebuvo sunku – nuo pat vaikystės piešti sekėsi.
Taip V. Jaugėla tapo plakatų piešėju. Ir jam sekėsi. Tiesa, per vieną ideologinį eksperimentą žemaitis kareivėlis atostogas, kurių taip laukė, prarado. Tąkart karininkas jam nurodė ant drobės užrašyti šūkį „Komunizmas nugalės kapitalizmą“. Nežinia, kaip tai nutiko, bet jis viską sumaišė ir ant drobės užrašė: „Kapitalizmas nugalės komunizmą“. Iš pasipiktinimo trumpam žadą praradęs kapitonas įsakė: „Skaityk paraidžiui!“ V. Jaugėla skaito – raidžių netrūksta. Tada liepė skaityti žodžius. Perskaitė – žodžiai kaip žodžiai. Perbalęs karininkas užriko: „Ak, tu žioply, mintį skaityk!“ Tik tada kareivis suvokė, ką parašęs. Po šio įvykio atostogas matė kaip savo ausis be veidrodžio.
Žemaitį vadovų kalvėje grūdino
Spėjo tik grįžti iš armijos, kai jį aplankė komunistų partijos komiteto instruktorius ir trumpai drūtai pareiškė, kad reikės važiuoti į Rietavo rajoną, „Jūros“ kolūkį. „Atvažiavau ir išsigandau – kaip pas nusigyvenusį ūkininką: du arkliai, 20 triušių, 30 avių, 60 vištų. Karvės – vieni griaučiai! Prie upelio atsigerti dar šiaip taip nusvirduliuodavo, o atgal kartais ne visos sugrįždavo. Bet saviveikla... Oho! Nuostabūs vyrų balsai, šaunūs šokėjai, gražios merginos, o gražiausia tarp jų – kultūros namų meno vadovė Zuzana! Ir ji atiteko man. Ko daugiau jaunam norėti?“ – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Netrukus V. Jaugėlą išsiuntė į Dotnuvą. Ten tuomet buvo respublikinė žemės ūkio vadovaujančių kadrų mokykla. „Apsidžiaugiau. Kolūkyje tuomet gaudavau 60, o ten net po 110 rublių mokėjo. Ir bendrabutį davė, ir valgykla buvo. Rengė ne vien agronomus ar zootechnikus. Žemės ūkio paslapčių mokė ir būrį kariškių, kuriuos vėliau kolūkiams vadovauti išsiuntė“, – teigė V. Jaugėla.
Kol jis mokėsi Dotnuvoje, Rietavo rajoną sujungė su Plungės, tad grįžęs buvo išsiųstas į Gegrėnus – dirbti pirmininko pavaduotoju. Vėliau V. Jaugėla tapo pirmininku. „Pamažu stojomės ant kojų. Kai už darbadienį pradėjom mokėti po rublį, žmonės nustojo iš kolūkio bėgti“, – atskleidė pašnekovas.
Kiek patylėjęs, V. Jaugėla sukrizeno: „Ir nesąmonių daug būta. Kremliuje tada N. Chruščiovas sėdėjo, tad visą Sovietų Sąjungą užplūdo kukurūzų manija. Kukurūzai Gegrėnuose! Ten žemė jiems visai netiko. Ir dar 70 hektarų, kai kolūkis žemės ir taip nedaug turėjo. Ką mums daryti? Ogi tuos kukurūzus, kuriuos amerikoniškais arkliadančiais vadino, sumaišėm su avižom ir pasėjom. Atvažiavo partijos komiteto instruktorius, krapšto žemę – kukurūzų ieško. Rado kelis, sėdo į mašiną ir patenkintas išvažiavo. Avižos sudygo ir užaugo, o tų kukurūzų – kaip nebūta.“
Norit akordeono? Nuraukit linus
Kad ir kur – Žadvainiuose, Dovainiuose, Gintališkėje ar Gegrėnuose, kad ir kuo – agronomu, pirmininko pavaduotoju ar pirmininku V. Jaugėla dirbo, visur jis rūpinosi ir saviveikla. Pats režisavo, piešė dekoracijas, vaidino. Kol nebuvo elektros – prie žibalinių lempų, kai tik ji atsirado, pirmasis kaime kreditan televizorių paėmė, kad galėtų ir pamatyti, ir pasimokyti. Tačiau per linksmybes darbų nepamiršdavo. Jam pirmininkaujant Gegrėnuose, mokyklos direktoriumi dirbo pradedantysis poetas Vytautas Martinėnas. Sutikęs pirmininką, jis sako: „Mokyklai reikia akordeono.“ O V. Jaugėla jam atsako: „Matai linų lauką, nuraukit, ir bus akordeonas.“ Moksleiviai linus nurovė, pirmininkas jiems akordeoną nupirko. „Kiek aš vargo dėl to turėjau, – juokėsi pašnekovas. – Apie tai sužinojo Lietuvos televizija. Atvažiavo filmuoti. Aš gal tris ar keturis kartus tą akordeoną į mokyklą vežiau, kol įtikau mane filmuojančiam operatoriui.“
Platelių garbės pilietis
Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, V. Jaugėla 1990–1995 m. dirbo Platelių apylinkės viršaičiu. „Įdomūs laikai buvo, – prisimena pašnekovas. – Gaila, kad išbuvau tik vieną kadenciją. Atsirado toks nurodymas, kad tų, kurie sovietiniais metais buvo bent mažiausiais viršininkėliais, viršaičiais neskirti. Daugiausia vargau, kai Plateliuose valymo įrenginių trasas tiesėm. Einam į kiekvieną kiemą, aiškinam, įtikinėjam, o gyventojai varo iš kiemo. Žmonėms už trasas mokėti nereikėjo, bet jie suprato, jog vėliau už nuotekas teks mokėti. Negana to, darbus atliko viena danų įmonė. Pritruks kokio varžto ar kitos smulkios detalės, darbų vadovas iš mūsų jos nė už ką neims. Skambina į Daniją, užsako, o paskui savaitę ar daugiau laukia, kol atveš.“
Norėjo viršaitis dar ir vandens bokštą, kuris jau buvo suprojektuotas, pastatyti. Įrengti viešąjį tualetą, nes tuomet, kai susikūrė Žemaitijos nacionalinis parkas, jau buvo aišku, jog Plateliai taps turistų traukos centru. Nepavyko. „Kai plateliškiai man suteikė garbės piliečio vardą, aš jiems ir sakau, kad nesuprantu jūsų, kol viršaičiu dirbau, keikėt, iš kiemų varėt, o dabar mat kokia garbė.“ – prisimena pašnekovas.
Iš viršaičio krėslo V. Jaugėla persėdo į Gintališkės kultūros namų direktoriaus kėdę, bet ir jos nebeliko. Viename interviu jis sakė: „Aš – agronomas. Kai visi atsisakė mano paslaugų: ir politinių, ir ūkinių, kas man beliko? Pasiimti kaltą, šakalį ir pradėt drožt. Ne vienas manęs vis paklausia, ar seniai drožiu. Sakau, kad kai pradėjau į vystyklus drožti, taip ir dabar drožiu. Iš tiesų, tai – išsigelbėjimas nuo vienatvės ir depresijos.“ Patylėjęs prisipažino, kad dažnai pats su savimi pasikalba, nes žmona Zuzana, su kuria užaugino ir į mokslus išleido sūnų bei keturias dukras, jau iškeliavo anapilin.
Kai metus eurais paverti
Nori to ar ne, bet kalbėdamas su šiuo žmogumi ne tik beveik visą laiką šypsaisi, bet dažnai ir kvatoti imi. Kas iš tiesų yra V. Jaugėla – agronomas, režisierius, menininkas, fotografas, kino mėgėjas, medžio drožėjas, tapytojas, senienų rinkėjas? Ogi viskas kartu. Yra tokių žmonių, apie kuriuos sakoma: kur padėsi, ten ir tiks. Vyro darbų parodos pusę Lietuvos apkeliavo – nuo Platelių iki Vilniaus. Jo išdrožtos kaukės, skulptūros, skulptūrėlės ir svetimus kraštus pasiekė, padarytais kryžiais ne vienas Žemaitijos kaimas pažymėtas. Lietuvos nacionalinio kultūros centro konkurse „Aukso vainikas“ V. Jaugėlos darbai įvertinti trimis mažaisiais vainikėliais.
Tačiau labiausiai tautodailininko charakterį atitinka jo išdrožtos Užgavėnių kaukės. Ir nesvarbu, piktos jos ar linksmos, šmaikščios ar gudrios, įžūlios ar net baisokos, – visos turi charakterį. Iki pat šios dienos per Užgavėnes plateliškiai vežioja besisukančią morę. „Kai nutarėme ją atkurti, daug padėjo kiti meistrai. Dirbom tol, kol morė sukosi ir spragilu mojavo, – prisimena V. Jaugėla. – Aš nusipirkau siaurajuostę filmavimo kamerą ir viską įamžinau. To filmo fragmentus, kurdamas savo filmą, panaudojo režisierius Audrius Stonys.“
V. Jaugėla juokauja, jei už kiekvieną nuodėmę tektų po kryžių išdrožti, niekaip nebespėtų, nors kryžius dirbino ne tik pavieniams žmonėms, bet ir katalikų bei liuteronų bažnyčioms. „Esu skaitęs, kad jei norėtum visas žmonijos nuodėmes surašyti, reikėtų jūros rašalo, o manosioms neužtektų nė tų 300 pieštukų, tiek esu surinkęs“, – kaip visuomet juokavo menininkas. Jis ne tik pieštukus, bet ir fotoaparatus, daug kitų senienų kolekcionuoja. Mėgsta keliones, tik dabar po pasaulį siautėjantis virusas ir jį sustabdė.
„Jau į 83-iuosius įbridau, – prisipažino V. Jaugėla. – Daug? Jei atrodo labai daug, paversk tuos metus į eurus ir pamatysi, kiek mažai tėra.“ Štai ką dar jis apie metus sako – ne bet kaip, eilėmis: „Metai, kaip sūriai, / Lentynoj sudėti, / Suaižėję, pelėti, / Tad kur juos padėti? / Metų naštos kitam neuždėsi, / Teks krimsti tą sūrį, / Kartu ir pelėsį, / Ir taip, kol šaukštą padėsi.“
Roma MĖČIENĖ
ŪP korespondentė
Vyto JAUGĖLOS asmeninio albumo nuotraukos
2021-01-22