Buvusių Lomių dvarininkų pasididžiavimas – parkas

Lomių dvaras yra Treinojoje, Tauragės rajone, Mažonų seniūnijoje, greta Lomių kaimo, prie kelio Šakvietis–Lomiai–Eidintai. Architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę turinti Lomių dvaro sodyba į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyta 2003 m. gruodžio 31 d. Sodybos kompleksui priklauso svirnas (XIX a. pab.– XX a. pr.), namas (XX a. pr.) ir parko fragmentai.

Kultūros vertybių registre rašoma, kad istoriniuose šaltiniuose minima, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Lomiuose jau buvo dvaras. XIX a. pabaigoje Lomių dvarą nupirko Moricas fon Šulcas.

Kultūros vertybių registre teigiama, kad Moricas Kristianovičius fon Šulcas (vokiškai Moritz Franz von Schultz) gimė 1806 m. Revelyje (dabar – Talinas) kilmingų vokiečių liuteroniškoje šeimoje. 1826 m. baigęs Revelio dvarininkų mokyklą, mokėsi Peterburgo Rusijos imperijos karo akademijoje. Po mokslų akademijoje 1837 m. pradeda karišką gyvenimą carinės Rusijos armijoje. 1850 m. pakeliamas į generolus majorus, o 1878 m. jau kavalerijos generolas. Per savo karinę karjerą dalyvavo kariniuose veiksmuose, kautynėse, buvo daug kartų sužeistas. Kavalerijos generolas dalyvavo mūšiuose malšinant Lenkijos–Lietuvos 1831 ir 1863 metų sukilimus. Už dalyvavimą kariniuose žygiuose buvo daug kartų apdovanotas.

1882 m., pablogėjus sveikatai, išėjo į atsargą. Mirė 1888 m., palaidotas Tauragės kapinėse.

M. fon Šulcas su žmona baroniene Matilda Frein fon Laudon turėjo dukterį Emą Jekateriną Karopiną (1844–1882) ir du sūnus. Po senojo M. fon Šulco mirties Lomių dvaro ūkį paveldėjo jo sūnus Henrikas Šulcas. Žmonės, dirbę H. Šulco dvare, poną geru žodžiu minėję – buvęs griežtas, bet teisingas.

Dvaro savininkams didžiausią pasididžiavimą kėlė parkas. Daugelis augalų buvo parvežti iš kitų kraštų dar M. fon Šulco laikais. Tuo užsiėmė ir H. Šulcas. Čia augo maumedžiai, riešutmedžiai, kaukazietiški šermukšniai, kiti egzotiški medžiai, krūmai. Parko takelių pakraščiai buvo apsodinti gyvatvorėmis.

Dvaras dar turėjo savo plytinę. Iš dvaro plytų buvo pastatyti mūriniai pastatai: gyvenamas namas, malūnas, svirnas, jauja (skirta linams minti), didelė pašiūrė (kur vasarą laikydavo avis), kerdžiaus namas, didžiulis tvartas, pieninė, kiaulidės, lentpjūvė, arklidė (kurios antrajame aukšte buvo įrengti keli kambariai arklių šėrėjams ir prižiūrėtojams). Dvaro sodyboje buvo mediniai rūmai, kurie sudegė Pirmojo pasaulinio karo metais. Kiti pastatai sunyko pokario metais. Išlikę tik svirnas ir gyvenamas namas „sūdnoji“.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Šulcai, nujausdami vokiečių nepalankumą jų atžvilgiu, pasitraukė į Rusiją. Dvaras liko be savininko.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui H. Šulcas sugrįžo į Lomių dvarą. Po karo, vykdant žemės reformą, dvaro žemės buvo išdalintos Nepriklausomybės kovų savanoriams, parduotos buvusiems samdiniams. Iš buvusių 300 ha dvarui teliko 80 ha. Šulcai, radę sudegintus medinius rūmus, gyventi apsistojo name „sūdnojoje“, ėmė tvarkyti karo nusiaubtą dvarą.

Mirė H. Šulcas 1926 m., palaidotas Tauragės senosiose kapinėse.

Po Antrojo pasaulinio karo centrinė Lomių dvaro dalis atiteko Lomių daržininkystės tarybiniam ūkiui.

Kaip rašoma knygoje ,,Lomiai amžių sandūroje. Žmonės, įvykiai, statiniai“, svirnas – išlikęs vienas iš buvusio Lomių dvaro pastatų – mūrinis trijų aukštų statinys. Jame buvo laikomi grūdai, žemės ūkio padargai. Į antrąjį ir trečiąjį aukštą grūdai buvo užkeliami specialiu keltuvu. Sovietiniais metais čia buvo Lomių tarybinio ūkio atsarginių dalių sandėlis. 1991m. iširus tarybiniam ūkiui pastatas buvo perduotas ŽŪB „Pažalpys“. Šiuo metu Lomių dvaro sodyba – privati nuosavybė.

Aušra AUGUSTYTĖ/TAURAGĖS ŽINIOS

kvr.kpd.lt  ir Aušros Augustytės nuotraukos