Dekoratyvus, veržlus, skanus – kas?

Vyresnės kartos žmonės dar prisimena, kaip įvairiai šeivamedžiai buvo naudojami sodiečių gyvenime. „Spėjama, kad šeivamedžio vardas atsirado iš žodžio „šeiva“, kuris reiškė ploną pagaliuką arba virbalą, ant kurio užvyniodavo siūlus audžiant. Kartais dar sakoma, kad jei kažkieno kojos yra šeivos, tai reiškia, kad plonos“, – žiniomis dalijasi ekologė, želdynų dizainerė ir tinklaraščio www.medeinos.lt kūrėja Edita Medeina. Ji sodyboje augina ne vieną šeivamedį, todėl apie šį augalą surinko daug įdomios ir įvairiapusės informacijos.

Šeivamedis, pasak pašnekovės, seniau buvo naudojamas ne tik audžiant, bet ir gydant, buriant, dažant audinius ar margučius, atbaidant geliančius vabzdžius. Dabar, suprantama, sodybose dažniau atlieka estetinę funkciją, tačiau, ekologės nuomone, nereikėtų nuvertinti ir kitų jo teikiamų gėrybių.

Veislių įvairovė gausi – gali tekti pasukti galvą

Natūraliai gamtoje augančių šeivamedžių galime rasti ir Lietuvoje. Juoduogis (Sambucus nigra) išauga net į 10 m aukščio medį, raudonuogis (Sambucus racemosa) kiek žemesnis ir auga labiau krūmu. Edita sako, kad juoduogius šeivamedžius dar galima vadinti medžiakrūmiais, nes tai, kokia forma auga, priklauso nuo paties augalo.

Sodyboms puošti želdynų dizainerė rekomenduoja rinktis selekcininkų išvestas veisles, jos ir dekoratyvesnės, ir augalai užauga šiek tiek žemesni. O veislių įvairovė tokia gausi, kad galbūt norėsis pasodinti ne vieną.

Pati mažiausia raudonuogio šeivamedžio veislė 'Welsh Gold' ryškiai geltonais lapeliais, užauga ne aukštesnė nei 1,5-2 m, bet mūsų želdynuose auginama retai. Dažniausiai auginama aukštesnė veislė ‘Plumosa Aurea‘, ji atspari, nebijo ir sausesnės vietos ar dalinio pavėsio. Šie augalai iš tiesų žavūs, bet labai svarbu iš anksto nuspręsti, ar nuodingas uogas nokinantis augalas nekels problemų, jeigu namuose auga mažų vaikų.

Pastaraisiais metais itin išpopuliarėjo juoduogiai šeivamedžiai tamsiais purpuriniais, ažūriškai nėriniuotais lapais, su švelniai rožiniais žiedais. Mėgstamos ir geltonos spalvos lapais išsiskiriančios veislės – viena tokių yra 'Aurea'. Pavėsingoje vietoje jie tampa labiau žali, bet labiausiai reikėtų vengti sodinti visiškoje atokaitoje, nes lapai gali apdegti. Veislės 'Laciniata' lapeliai žali ir smulkiai karpyti, o 'Marginatos' – žaismingai marginti balta ir žalia spalva.

Itin tamsiais, beveik juodais lapais ir rožiniu žiedynu daugelio širdis pakerėjo 'Black Beauty'. Labai panaši veislė, tik ažūriškais lapeliais yra 'Black Lace' (‘Juodieji nėriniai‘). 'Black Tower' (sin. 'Eiffel') lapai taip pat tamsūs, bet krūmo forma koloniška.

„Tokius tamsuolius reikėtų sodinti šalia šviesių augalų, kad išryškėtų jų privalumai“, – pataria Edita Medeina sodybų šeimininkams, dar besimokantiems želdinimo paslapčių.

Beje, derėtų nepamiršti, kad juoduogio šeivamedžio rūšiniai augalai yra aukštesni nei raudonuogio giminaičio, bet veržlų augimą nesunku pristabdyti genint. Jie pakantūs karpymui, todėl galima formuoti ir dailų bumbulą, ir koloną, ir auginti kaip medelį. „Norint ir iš krūmo galima formuoti medelį. Tereikia palikti storiausią šaką, kitas nuolat išgenėti – taip gausis dirbtinai suformuotas medelis, – sako pašnekovė. – Formuotų augalų mėgėjai gali rinktis dar vieną būdą – skiepijimą. Į kamieną įskiepijama pasirinkta veislė ir augalas toliau auginamas kaip medis.“

Žemiausias šios šeimos augalas yra žolinis šeivamedis (Sambucus ebulus). Jis siekia tik 50–100 cm aukštį. Augalas dekoratyvus, bet nemalonaus kvapo, užtat jo uogos valgomos, jomis gardinamos uogienės ar alkoholiniai gėrimai.

Sekatoriumi teks darbuotis kasmet

Pasak Editos, nekarpomas raudonuogis šeivamedis sodyboje užaugs 1,5–2 m aukščio ir pločio, juoduogis dar didesnis – iki 10 m aukščio ir kelių metrų pločio. Todėl sodinant tarp kitų augalų, reikia iš anksto nuspręsti, jis bus formuojamas ar ne, – nuo to priklausys, kiek vietos želdyne jam reikės palikti.

„Jeigu pasiryšite veržliai augantį augalą genėti kasmet, jis neužgoš greta augančių augalų“, – sako želdynų dizainerė. Bet jeigu kiemas erdvus arba reikia pridengti negražią sieną ar kampą, o gal sumanysite atskirti vieną zoną nuo kitos, palikite šeivamedį augti savarankiškai ir jis savo funkciją atliks nepriekaištingai.

Genėjimui pakantus šeivamedis taip pat tinka gyvatvorėms. Kaip ir gudobelės, jo genimos šakelės tankiai suauga, todėl ne tik užstoja kiemą nuo praeivių ar kaimynų žvilgsnių net tada, kai nukrenta lapai, bet ir tampa jaukia prieglauda paukščiams, saugia vieta lizdeliui susisukti, o uogos skaniu lesalu atšalus orams.

Deja, yra ir šioks toks tokios gyvatvorės trūkumas. „Pradžioje žmonės džiūgauja, kad gyvatvorė greitai auga, bet vėliau ne visiems užtenka kantrybės ją dažnai karpyti, – atkreipia dėmesį pašnekovė. – Šeivamedis iš tų sparčiųjų ir per sezoną tenka jį porą kartų genėti. Gyvatvorė graži, bet jau iš anksto reikia pasvarstyti, ar nepritrūks ryžto ir laiko ją tinkamai prižiūrėti.“

Kartais žmonės pastebi, kad nukirptos šakelės nudžiūsta ir neatauga. Specialistė rekomenduoja atidžiau pasižiūrėti, kurioje vietoje šakelė kerpama: tai daryti reikėtų ne per vidurį, bet ties pumpuru.

Dar viena genėjimo klaida gali būti netinkamai pasirinktas laikas. Specialistė pataria šio darbo nesiimti karštą dieną, nes šakelių galai greitai apdžiūsta. Jo nereikėtų daryti ir tada, kai lauke lietinga arba laikosi rūkas, mat drėgnas oras trukdo užgyti žaizdoms. Tinkamiausia genėti nesaulėta ir nekaitri diena, net nedidelis šaltukas (iki –5–10 °C) darbuotis sekatoriumi neturėtų trukdyti.

Lengvai prigyja, bet savaime nesiplečia

Gajūs šeivamedžiai nesunkiai ir dauginami. Jei paukščiai plačiai po apylinkes išnešioja jų sėklas, tai žmonės jų gali pasidauginti auginiais. „Tereikia pavasarį šakelių įsmeigti į žemę vazone arba pavėsingoje vietoje lauke ir pasirūpinti, kad netrūktų drėgmės“, – pataria Edita Medeina.

Neretai baiminamasi, kad toks augus krūmas sodyboje gali plisti savaime. Specialistė ramina, kad šeivamedis ne iš tų augalų, kurie patys „vaikšto“ po kiemą. Jeigu kur nors ir išdygo, tai greičiausiai bus paukščių darbas. „Netikėtai ir ne vietoje išdygęs šeivamedis neturėti gąsdinti, – teigia specialistė. – Jeigu jo nenorite, tereikia nukirpti šakas arčiau žemės ir jis neataugs. O jeigu norėtumėte perkelti į kitą vietą, pavasarį iškaskite ir persodinkite – jis nelepus, nedidelis prigis lengvai.“

Tik paieškokite lengvo derlingo dirvožemio ir saulėtos arba dalinai pavėsingos vietos. Suprantama, nelaistomas mažasis sodinukas nei prigis, nei augs.

Prieš kenkėjus geriau naudoti biologines priemones

Pastebima, kad šeivamedžius kaip ir putinus, puola amarai, ir žmonės ieško efektyvių apsaugos priemonių. Edita šiuo klausimu laikosi savo pozicijos: „Gamta yra gamta, ne vabzdžiai atėjo į mūsų kiemą, bet mes į jų teritoriją įsibrovėme. Esu ekologė, niekada nepatariu naudoti cheminių pesticidų, nes jų tenka ne tik augalui, jų įkvepiame ir patys, vaikščiodami kieme, o chemikalų likučiai patenka į vandenį. Stebėdami gamtą, pamatysime, kad vienoje vietoje atsiradus daugiau kenkėjų, daugiau atsiranda ir tų, kurie jais maitinasi.“

Tinklaraščio kūrėja pasakoja, kad pastebėjusi, jog ant sodyboje augančių augalų amarų labai daug, tiesiog nuskina jų viršūnėles ir sudeginu. Ji rekomenduoja išbandyti natūralias priemones: ūkiško muilo arba žaliojo kalio muilo tirpalą, tabako dulkes, iš augalų pagamintą purškalą „NeemAzal“.

Ypač svarbu, kokias priemones – chemines ar pagamintas biologiniu pagrindu, – rinksitės, jeigu norėsite šeivamedžio žiedus ar uogas panaudoti virtuvėje. O jeigu sumanysite į kiemą pakviesti daugiau amarais mintančių vabaliukų, pastatykite vabzdžių viešbutėlių.

Verta išbandyti aromatingo žiedų sirupo

Kiekviena tauta turi savų receptų šeivamedžio žiedams ir uogoms panaudoti. „Skandinavai mėgsta žiedų sirupu skaninti alkoholinius gėrimus. Žinoma, jį galima pilti ir į arbatą ar vartoti, kaip vaistingų savybių turinti produktą. Uogos praturtina iš sodo uogų verdamų uogienių skonį, tik pradžioje reikėtų keletą jų paragauti, kad išsiaiškintumėte, ar nesate joms alergiški“, – pasakoja Edita Medeina.

Šią vasarą ji iš žiedų virė sirupą – gavosi labai malonaus aromato: „Juoduogis šeivamedis žydi gegužės pabaigoje–birželį. Visų žiedų nuo krūmo nenuskinu, pasirenku nuo kelių, tad žiedų lieka ir bitėms, o vėliau sunoksta uogų paukščiams. Nuskintus žiedus kelioms valandoms palieku lauke pavėsyje, kad išsibėgiotų vabaliukai. Po to užpilu cukrumi ir vandeniu: 1 dalis cukraus, 1 dalis šeivamedžio žiedų ir 1 dalis vandens. Dar įpilu 1–2 šaukštus citrinos sulčių, kad sirupas būtų saldžiarūgštis, dėl aromato įtarkuoju citrinos žievelę. Prieš išpilstant į stiklainius, sirupą perkošiu.“

Kartais Edita Medeina sirupą užvirina, o kartais tik pakaitina. Stiklainiukus su pakaitintu, bet neužvirintu sirupu ji laiko šaldytuve ir stengiasi greičiau suvartoti. Užvirintą sirupą galima laikyti kambaryje ar sandėliuke ir mėgautis ilgesnį laiką.

Šis sirupas turi gydomųjų savybių, pasak pašnekovės, tinka vartoti peršalus, kosint. Dalį jo pašnekovė atidėjo kalėdinėms dovanėlėms, kitą naudoja arbatoms.

Augalų specialistė dar kartą primena, kad maistui naudoti galima tik juoduogio šeivamedžio žiedus ir uogas, o raudonuogis – nuodingas, tad juo grožėkimės kieme.

Editos MEDEINOS nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.