Naujas žaidėjas Lietuvos infekcinių ligų fronte?
Nors erkiniu encefalitu užsikrėtusių žmonių skaičius Europoje gerokai viršija Vakarų Nilo viruso sukeliamos ligos atvejų skaičių, pastaraisiais dešimtmečiais stebimi protrūkiai iki šiol šiai ligai nebūdingose teritorijose. Iki 1990-ųjų metų Nilo karštinės atvejų retkarčiais pasitaikydavo pietinėse Europos valstybėse, tokiose kaip Italija ar Rumunija, tačiau per paskutinius 20 metų Vakarų Nilo viruso arealas reikšmingai prasiplėtė ir dabar apima Centrinės Europos šalis ir šiaurinius jų regionus. Manoma, kad viruso plitimas Šiaurės kryptimi bus stebimas ir toliau. Prognozuojama, kad iki 2040-ųjų metų Vakarų Nilo viruso paplitimo ribos apims visas Baltijos šalis, tarp jų – ir Lietuvą bei kai kuriuos Skandinavijos regionus, o rizika užsikrėsti Europoje išaugs beveik 5 kartus. Nors ligos paplitimo riboms įtakos turi daugybė skirtingų veiksnių, visuotinis klimato atšilimas yra laikomas pagrindine priežastimi, lemiančia Vakarų Nilo viruso judėjimą Šiaurės Europos link.
Pavojus žmonėms ir gyvūnams
Veterinarijoje Vakarų Nilo virusas pirmiausia žinomas kaip arklių neurologinės ligos sukėlėjas. Šio viruso sukeliama liga paprastai pasireiškia karščiavimu, raumenų nusilpimu ir drebuliu, galūnių paralyžiumi. Panašūs simptomai būdingi ir žmonėms. Paprastai Nilo karštinės simptomai pasireiškia maždaug 20-čiai procentų užsikrėtusių žmonių, o vienam procentui pacientų būdingi su nervų sistemos pažeidimais būdingi simptomai. Apie 10 proc. užsikrėtusiųjų Vakarų Nilo viruso sukelta liga gali būti mirtina. Karščiavimas ir neurologiniai pažeidimai paprastai pasireiškia apie 20 proc. užsikrėtusių arklių, iš kurių maždaug 30 proc. liga gali būti mirtina. Pagrindinė arklių augintojus nuo didelių nuostolių apsauganti priemonė prieš Vakarų Nilo virusą – vakcina arkliams. Nepaisant pavojaus žmonėms, kol kas vakcinos, apsaugančios žmones nuo Vakarų Nilo viruso, nėra.
Nors arkliai yra laikomi pagrindine gyvūnų rūšimi, kurios užsikrėtimas Vakarų Nilo virusu atneša daugiausia nuostolių, yra žinoma, kad virusu gali užsikrėsti ir kiti naminiai gyvūnai, pvz., šunys, katės, alpakos ar avys. Visgi klinikiniai simptomai, siejami su Vakarų Nilo virusu, šioms rūšims pasireiškia arba gerokai silpniau, arba lieka nepastebimi. Nors aukščiau paminėtos gyvūnų rūšys yra glaudžiai susijusios su žmonių gyvenimu ir veikla, visi jie, įskaitant ir arklius, yra tik atsitiktiniai Vakarų Nilo viruso šeimininkai. Tai reiškia, kad ligos plitimui šios rūšys įtakos neturi. Vakarų Nilo viruso plitimą užtikrina uodai ir per 300 skirtingų paukščių rūšių, kurių krauju maitinasi virusą pernešantys uodai. Vienas tokių paukščių – naminis žvirblis. Tiek paukščių, tiek uodų migracijos tendencijos ir ekologiniai aspektai atitinkamai lemia ir Vakarų Nilo viruso paplitimo dinamiką.
Svarbu pasiruošti galimiems protrūkiams
Nors Vakarų Nilo viruso sukeltų ligų protrūkių Lietuvoje kol kas nėra fiksuojama, prognozuojamas viruso įsitvirtinimas Baltijos regione per ateinančius kelis dešimtmečius reiškia, kad jau dabar būtina po truputį ruoštis šiam įvykiui. Visų pirma, sekant kitų Europos šalių pavyzdžiu, būtina įdiegti ankstyvo nustatymo ir perspėjimo sistemas, kurios leistų greitai ir efektyviai lokalizuoti protrūkius bei sekti viruso plitimo eigą. Šios sistemos vystymo paruošiamuosius darbus galima atlikti jau dabar, pradedant tirti Vakarų Nilo viruso pernešimui svarbias gyvūnų rūšis ir atsitiktinius šeimininkus, ieškant jiems būdingų flavivirusų rūšių. Tokie tyrimai papildomai leistų įvertinti, kokiu keliu Vakarų Nilo virusas pateko į šalį ir kokie faktoriai, pvz., nuolatinis importas iš piečiau Lietuvos esančių šalių, galimai lėmė ligos protrūkių pasireiškimą.
Graužikai – viruso rezervuaras
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.