Galvijai iš ekologinio ūkio iškeliauja į užsienį

Plungės rajono Kulių seniūnijos Mažųjų Mostaičių kaime Vidmantas ir Andrius Petrauskai valdo po 150 hektarų žemės ir laiko 200 mėsinių galvijų. Abu ūkiai – ekologiniai, tad jų užaugintus jautukus ir telyčaites noriai perka šveicarai, žydai, libaniečiai, vokiečiai. Lietuvoje mostaitiškiai parduoda ne daugiau kaip 20 proc. savo užaugintų galvijų.

Didesnė dalis ūkininkų laikomų galvijų – limuzinų veislės, likę – mišrūnai. Visi buliai – grynaveisliai. Artimiausiuose Petrauskų planuose – bandą padidinti bent trečdaliu. Tik prieš tai dar reikia pasistatyti tvartą.

Vienas – apie laivus, kitas – apie bankus

V. Petrauskas kilęs iš Mažųjų Mostaičių, tačiau gana ilgai savęs ūkininkaujančio neįsivaizdavo. Baigęs tuometę Lietuvos žemės ūkio akademiją ir atsiėmęs inžinieriaus mechaniko diplomą, trylika metų Klaipėdoje statė laivus. Gal iš Kulių į Klaipėdą važinėti pabodo, o gal kitos priežastys privertė apsispręsti ir grįžti į gimtinę. „Dar neturėdamas ūkio, įstojau į Plungės ūkininkų sąjungą, – prisiminė Vidmantas, – supratau, kad, norint šiuolaikiškai ūkininkauti, reikės ir pagalbos, ir patarimų. Neabejojau ir dėl ekologinio ūkio. Todėl pirkdamas ar nuomodamas žemes, nelindau į kitus kaimus, prie kelių ar kaimynų, kurie, kaip žinojau, savo laukus purškia chemikalais. Patikra pradžioje buvo itin griežta, tikrintojų netrūko. Netrukus bus 15 metų, kai ūkininkauju, bet jei tektų pradėti iš pradžių, neabejoju, kad ir vėl rinkčiausi ekologinį ūkį.“

Panašiai susiklostė ir jo vyriausio sūnaus Andriaus likimas. „Baigiau 11 klasių manydamas, kad studijuosiu ekonomiką ar bankininkystę, – su šypsena pasakojo vaikinas. – Tą vasarą mes ūkyje įgyvendinome kelis projektus, kai staiga pajutau, kad man čia viskas įdomu. Be to, perspektyvos buvo aiškesnės nei bankininkystės ar ekonomikos srityse. Tada ir apsisprendžiau. Grįžęs į mokyklą, atsisakiau fizikos bei istorijos ir pasirinkau chemijos bei biologijos egzaminus. Dvyliktoje klasėje visus metus stengiausi išmokti tai, ką anksčiau chemijos ar biologijos pamokose buvau pražiopsojęs. Ir man pavyko.“

Pasak Andriaus, jam be didelio vargo pavyko įstoti į Lietuvos sveikatos universiteto Veterinarijos akademiją. Mokslai buvo sunkūs, tad nenuostabu, kad iš 170 įstojusiųjų liko tik 100. Mokytis sekėsi, net stipendiją gavo. Veterinarinės medicinos magistro diplomą atsiėmė prieš ketverius metus. Norėjo sukaupti kuo daugiau įvairesnės patirties, tad iškart po studijų įsidarbino viename Klaipėdos rajono pienininkystės ūkyje. Po metų pradėjo dirbti žemės ūkio bendrovėje „Minija“. „Dėl šio savo sprendimo ypač džiaugiuosi, nes būtent „Minijoje“ susipažinau su vadyba, tai man dabar padeda mūsų ūkiuose. Žinote, geras ūkininkas turi būti ir verslininkas, nes kitaip jis tik dirbs ir dirbs... tuščiai. Po poros metų suvokiau, kad laikas grįžti į savo pradėtą kurti ūkį. Plėšymasis tarp samdomo darbo ir darbo sau – nieko gero neduoda. Mes su tėčiu valdome po lygiai žemių, o galvijų aš turiu gerokai mažiau, todėl plėsti reikia mano ūkį“, – atviravo „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.

Šveicarai ir japonai – išrankūs

V. Petrauskas pasakojo, jog ilgą laiką lietuviai nepripažino, kad mėsinių galvijų mėsa yra dag kartų kokybiškesnė už pieninių, todėl brangiau mokėti už ją nenorėjo. Antra ankstesnių metų bėda, su kuria susidurdavo ūkininkai, – kaip už parduotą produkciją atgauti pinigus. „Su užsieniečiais viskas kitaip, – tikino ūkininkas. – Šie atsiskaito vos ne valandos tikslumu. Tačiau jie labai išrankūs. Šveicarai iš mūsų perka viską: telyčias, jaučius, kastratus, tik parduok. Brangiausiai moka už telyčias, kurių mėsa itin švelni ir minkšta. Moka, bet ir reikalauja daug: svoris – iki 600 kilogramų, riebumas – antra, trečia klasė. Bet mes neskubame parduoti. Pirmiausia atsirenkame sau, veislei, o tik paskui sprendžiame, ką ir kam parduoti.“

Kitaip galvijus renkasi žydai. Jie iš ūkininkų pirko tik aštuonių mėnesių atjunkytus jautukus. Prieš tai patys atvažiavo pažiūrėti ir įsitikinti, kad ūkis tikrai ekologinis, gyvuliai ganosi pievose ir laikomi kartu su motinomis. „Žydai išrankūs, bet pasiūlo gerą kainą, – aiškino ūkininkas, – už aštuonių mėnesių jautuką gavome tiek, kiek įprastai gauname už pusantrų, dvejų metų bulių. Iš manęs, sūnaus Andriaus ir mano brolio Sigito pernai į Izraelį išvežė 37 jautukus.“

„Yra ūkininkų, kurie galvijus palieka pievose ir tik retkarčiais juos aplanko. Mes elgiamės kitaip, – pasakojo Andrius. – Turime šėryklą, į kurią, nors ir netrūksta žolės, atvežame šieno ir miltų. Gyvuliai, mus išvydę, susirenka į krūvą. Nemažai kas teiraujasi, kam reikalingas papildomas šėrimas. Privalumų daug, bet svarbiausia, kad, taip elgdamiesi, gyvulius prisijaukiname. Be to, patikriname, ar jie sveiki, apžiūrime tešmenis. Ypatingą dėmesį skiriame karvių elgesiui. Kai karvė atsiveda veršiuką, kelias dienas prie jo nieko neprileidžia. Tai normalu, bet pasitaiko atvejų, kai ji net kelis mėnesius prie veršelio nieko neprisileidžia. Tos karvės palikuonio veislei nepaliekame – parduodame. Jau ne kartą teko įsitikinti, kad agresyvių karvių ir prieaugliai agresyvūs.“

Perka tik naują techniką

V. ir A. Petrauskų beveik visi laukai skirti pievoms. Jie šiek tiek sėja ekologiškų avižų. Šiemet joms paskyrė 30 hektarų. Didžiąją dalį grūdų sunaudoja patys, likusius – parduoda. Turi traiškytuvą, kuriuo avižas sutraiško (taip galvijai jas geriau įsisavina), itališką krautuvą, kuriuo galima krauti, stumdyti, lyginti gruntą. Ūkyje išrikiuota ir visa šienavimo technika, o pernai Andrius dar nusipirko presą-vyniotuvą. Žiemai ūkininkai paruošia 1 000 ritinių šieno, juos laiko daržinėje. Tiek pat paruošia ir šienainio. Jis sukraunamas lauke.

Čia pat stovi mėšlidė, du mėšlo kratytuvai, kuriais, prieš išardami ražienas, iškrato mėšlą, keturi traktoriai, visa žemės dirbimo technika. Nėra tik kombaino. „Jo mums ir nereikia, – įsitikinęs Andrius. – Kombainą turi tėčio brolis Sigitas, tad problemų nekyla. Kodėl perkame tik naują techniką? Aš – veterinarijos gydytojas, tėtis irgi prie remonto nelinkęs, tad, nusipirkę seną, turėtume daugiau vargo nei naudos. Be to, šiuolaikiškame ūkyje ir privalai dirbti su modernia technika...“

Petrauskai ne tik technika apsirūpinę, jų ir fermos mechanizuotos. Gyvulius žiemą laiko ant gilaus kraiko, tad nusipirko aparatą, kuriuo ir kraiką išpučia, ir pašarus padalija.

V. Petrauskas su žmona Daivute, kuri yra Kulių seniūnė, augina keturis vaikus. Iš jų ūkininko kelią pasirinko tik Andrius. Jis patikino, kad šio savo žingsnio niekuomet nesigailėjo. Priešingai – kuo toliau, tuo labiau džiaugiasi savo pasirinkimu. Gal dar pagrandukas Kipras, kuris šiemet pradės lankyti pirmąją klasę, ims ir susigundys likti kaime. Andriaus pasiteiravus, kodėl jo sesuo studijuoja kosmetologiją, o ne kokią nors žemės ūkio specialybę, šis paaiškino, jog moteriai mėsinių galvijų ūkyje nelabai yra ką veikti. Be to, Aušrinė studijuoja tai, kas jai prie širdies.

Kad ir kaip susiklostytų šios šeimos ateitis, šiandien tėvo ir sūnaus valdomi ūkiai – patikimose rankose ir jau ne kartą Lietuvos ūkininkų sąjungos skelbtame konkurse „Metų ūkis“ užėmė prizines vietas.

Roma MĖČIENĖ

ŪP korespondentė

Autorės ir Andriaus PETRAUSKO nuotraukos

2021-05-14