Grožio ir praktiškumo diskusija lengvame pasivaikščiojime po istorinius kraštovaizdžio kūrimo stilius

Nuo senų laikų sodas, gėlynas, parkas buvo jo savininko įvaizdžio dalis, pabrėžianti visuomeninį statusą, galią, finansinę padėtį. Ir vis dėlto tai yra vieta, kur užsimezga ir vystosi diskusija tarp estetikos ir praktiško požiūrio, griežtos struktūros ir natūralios gamtos bangavimo. Kaip šiandien, taip ir anksčiau norėta spėti koja kojon su mada.

„Dirbdama kraštovaizdžio dizaino srityje bemaž 30 metų, supratau, kad negaliu nusigręžti nuo šimtmečius skaičiuojančios žmonių patirties. Kraštovaizdžio kūrimo istorija įdomi, kaip ir architektūros, dailės ar mados istorija. Gražaus kraštovaizdžio reikia ir greta šiuolaikinio dizaino pastatų, ir istorinėse vietose, kartais šiuolaikinius elementus tenka derinti prie istorinių želdynų. Želdinimo istorijos, istorinių stilių, konteksto išmanymas leidžia profesionaliau atlikti darbus“, – įsitikinusi kraštovaizdžio dizainerė, Viržių medelyno savininkė, feisbuko grupės „Stilingo sodo kūrimas“ iniciatorė Eglė Sūnilaitienė.

Jūsų mintis apie tradicinio lietuviško gėlių darželio kilmę gana netikėta. Teigiate, kad jis mūsų sodybas pasiekė net iš Versalio parko ar kitų Europos barokinių sodų.

Taip, galutinis rezultatas – gana originalus. Bet jo pradžia – europietiškasis barokas. Visas madas, taip pat ir apželdinimo, visuomet diktuodavo Europa, po kurią keliavo Lietuvos didikai ir turtingesni bajorai. Dvarų parkų apželdinimas nėra greitai ir pigiai įgyvendinamas, be to, lėtai eidama į paprastų žmonių gėlynėlius mada keitėsi, taikėsi prie lietuviško sodžiaus galimybių, todėl tapo sunkiai atpažįstama.

Formuotus buksmedžių apvadus, kuriems prižiūrėti reikia daug darbo, pakeitus akmenėliais, Prancūzijoje augančias gėles – tomis, kurios auga Lietuvoje, atsisakius brangiai kainuojančių egzotinių augalų ir samdytų sodininkų komandos, susiformavo savita lietuviško sodžiaus gėlyno tradicija. Iš baroko liko įmantrių ornamentinių formų gėlynai, taisyklingos geometrinės formos, simetrija, raštais sodinami augalai, apvadai. Taip būna, kai ta pati idėja – šiuo atveju, puošnaus barokinio apželdinimo idėja, – patenka į kitą terpę, kitą visuomenę. Ji pasikeičia neatpažįstamai.  Juk ir lietuviškas tautinis kostiumas atėjo iš didikų garderobo. Visas lietuviškų tautinių rūbų komplektas sveria 7 kg ir jį sudaro tos pačios dalys, kaip ir aukštuomenės aprangą.

  Weesenstein pilies Vokietijoje parkas. Taisyklingai suformuoti gėlynų apvadai pabrėžia barokinio stiliaus puošnumą. Weesenstein pilies Vokietijoje parkas. Kelis kartus perstatytos pilies ansamblyje atsispindi ne vienas architektūrinis stilius, tačiau liko išsaugotas vientisas barokinio stiliaus sodas. Weesenstein pilies Vokietijoje parkas. Ornamentais susodintos gėlės – itin dekoratyvus barokinio parko elementas.                        

Žvelgiant į senųjų dvarų želdynus, susidaro įspūdis, kad juos sudėtinga prižiūrėti. Ar šiuolaikinio apželdinimo tendencijos vystosi praktiškumo, lengvos priežiūros kryptimi?

Gdansko Olivos katedra Lenkijoje. Iš buksmedžių suformuoti barokinio stiliaus apvadai kaimiškose sodybose buvo pakeisti baltai dažytais akmenėliais.

Ir taip, ir ne. Žmonės visada mėtosi tarp grožio ir praktiškumo. Vėl lyginu su rūbų mada – mes vis renkamės tarp grožio ir patogumo. Lygiai taip pat ir architektūroje, ir kraštovaizdžio dizaine. Vergauti aplinkai niekas nenori, bet išsiasfaltuoti visą sklypą ir jį nušluoti kartą per mėnesį irgi retai kas sutinka.

Senieji istoriniai sodai reikalavo labai daug priežiūros. Anksčiau dekoratyvinis sodas buvo prestižinis dalykas, kurį galėjo išlaikyti tik turtuoliai. Leisti sau skirti žemės sklypą tiesiog grožiui, be jokios praktinės naudos, galėjo tik tas, kas jos turėjo labai daug ir rūpinosi prestižu. Dekoratyviniai sodai ir buvo prie rūmų ar šventyklų – senovės Egipte, Babilonijoje, Asirijoje.  Jau tada atsirado mada atsivežti kitų kraštų augalų, kad pademonstruotum savo autoritetą, galią, finansinę padėtį. Pirmieji dekoratyvinių sodų savininkai dėl praktiškumo per daug nesuko sau galvos.

Pavyzdžiui, viduramžiais didesnius sodus su atvežtiniais augalais, žvėrynais ir tvenkiniais Lietuvoje turėjo tik valdovai, didikai ir keli turtingiausi bajorai. Dar sodai buvo puoselėjami prie vienuolynų, bet jie buvo skirti ir ūkiui – ten augo vaistažolės, vaismedžiai. Dekoratyvinė sodininkystė Lietuvoje didžiausią perversmą patyrė XVI a., kai renesanso sodininkystės tradicijas į Lietuvą atvežė Bona Sforza, ištekėdama už Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo.

Dekoratyvinės sodininkystės mados egzistavo jau senokai anksčiau, keitė viena kitą. Kodėl renesansą Lietuvoje prilyginate perversmui?

Lietuva yra atokiau Italijos, Prancūzijos, kurios tuo metu diktavo madas. Todėl naujovės įprastai ateidavo stipriai pavėlavusios. Tikriausiai taip griausmingai, kaip karalienė Bona, niekas neįnešė apželdinimo tendencijų! Renesansas, dėmesys antikai, menų ir literatūros suklestėjimas, muzika ir estetika visur. Štai iš tokios aplinkos kilminga kunigaikštytė patenka į šaltą Lietuvą, esančią kažkokiam Europos pakrašty, kur karaliaus dvaro kieme laksto galvijai. Istorikai neleis meluoti – Bona turėjo charakterį ir gebėjimą įvesti tvarką. Kartu su itališkais menais, muzika, rūbų ir elgesio mada į Lietuvą tiesiai iš Italijos staiga atkeliavo renesansiniai sodai. Palyginti su vėlesniais, barokiniais sodais, jie buvo paprastesnių formų, kuriami pagal griežtus kanonus, aptverti, su medžių ir lysvių juostomis, bet to meto Lietuvoje tai buvo didelė naujovė. Juo labiau kad buvo atvežta labai daug mūsų šaliai naujų augalų: daržovių, prieskonių. Deja, ne visi prigijo.

Karaliaus rūmuose įsitvirtinusias madas perėmė ir didikai. Taip Lietuvos aukštuomenė dar vienu žingsniu priartėjo prie Europos.

Dekoratyvų grožį pabrėžiantys stiliai sodo šeimininkams atsieina nepigiai. Net karaliams tekdavo skaičiuoti išlaidas...

Po renesanso atėjo jau mūsų minėtas barokas. Tai pabrėžtinai puošnus stilius. Mums artimiausias pavyzdys galėtų būti Rundalės sodas Latvijoje, tikras barokinis sodas. Dėmesys dekoratyvinėms gėlėms, tulpėms, rožėms. Viskas raštais sodinta ir karpyta, bet kokia piktžolė ar nenugenėta šaka matyti iš už kilometro. Labai gražu rūmų gyventojams, bet visus metus išlaikyti brangiai kainuoja. Net finansiškai stabilūs žmonės susimąsto. Ir štai tada iškyla kita, gerokai ūkiškesnė mada – angliškasis, arba peizažinis, parkas, atsiradęs pačioje XVIII a. pabaigoje.

Angliškasis parkas yra tai, ką matome Palangos arba Užutrakio dvaro parkuose. Tai tarsi pagražinta gamta. Ar šį stilių galėtume vadinti sugrįžtančio natūralistinio stiliaus pradžia?

Ne visai. Angliškasis parkas yra nusižiūrėtas nuo japonų sodų tais laikais, kai kelionės tapo dažnesnės. Japonijoje buvo mažai gamtos, todėl japonai ypač vertino kiekvieną augalą ir savo soduose bandydavo imituoti natūralią gamtą, priešingai negu europiečiai, kurie grožiu laikė augalus, išrikiuotus kaip kareivėlius. Japonų idėjoms patekus į Europą, susiformavo angliškasis parkas. Palyginti su barokiniu sodu, jis buvo labai praktiškas. Angliškojo parko idėja – natūralios gamtos vaizdas, atsiveriantis pro langus arba nuo pasivaikščiojimo tako. Suprantama, įrengiant tokį parką reikėjo lėšų, bet priežiūra buvo gerokai paprastesnė. Tai ir tapo šių parkų sėkmės raktu. Barokinio sodo elementai – keli gėlynai, rožynai išsilaikė nebent prie pat rūmų (tokį pavyzdį matome Palangos Gintaro muziejaus prieigose), o šiaip iki šiol išlikusių parkų ar dvarų sodų daugelis yra angliškojo parko stiliaus. Tokių parkų Lietuvoje yra likę nemažai. Keli jų: Lentvario, Trakų Vokės, Jašiūnų dvaras.

Gintaro muziejaus parkas. Angliško parko idėja – natūrali gamta. Gintaro muziejaus parkas Palangoje pradėtas formuoti XIX a. pagal prancūzų kraštovaizdžio architekto E. F. André projektą.                        

Šiuo metu natūralistinis apželdinimas vėl labai madingas. 

Alpinis astras (Aster alpinus) vėl grįžtą į gėlynus.

Idėja lyg ir ta pati – pagražinta gamta. Augalai sodinami taip, kad susidarytų įspūdis, lyg jie čia išaugo patys. Visgi yra ir skirtumų. Dabar daug didesnis dėmesys augalų grupėms ir augmenijos derinimui prie natūralios aplinkos. Tarkime, mano sklype vien smėlis. XIX a. nukasčiau smėlį, atvežčiau apsčiai juodžemio, susodinčiau turtingą dirvą mėgstančius medžius, krūmus, – ir gėriuosi vešliais augalais, kurie čia natūraliai niekada neaugtų. Dabar galvojama kitaip. Jeigu yra smėlynas, aplinkui irgi smėlynas, tai geriau sodinkime augalus, kurie tokį dirvožemį mėgsta – pušis, viksvas, levandas, mėlesus.

Augalai gali būti ne visai būdingi mūsų gamtai, bet artimi jai, estetiškai neišsiskirti, nors bus kiek gražesni. Turėdami ąžuolų giraitę, galime sodinti kokios nors įdomesnės rūšies ąžuolą, ne pušį, kuriai reikia visai kitokių sąlygų.

Kaip greitai keičiasi sodininkystės mados? Kokie istoriniai augalai grįžta į mūsų sodus, gėlynus? 

Anksčiau madų bangos vilnydavo šimtmečiais, dabar viskas greičiau – kas 15–30 metų. Džiugu, kad mūsų soduose vis dažnesni bijūnai, medlievos, senosios šviesiosios hortenzijos, kurias mėgo mūsų močiutės. Yra įdomesnių veislių negu seniau, tačiau tai tas pats augalas. Dabar labai madingas putinas taip pat yra iš užmirštų ir prisimintų augalų. Kalbant apie gėles, vėl madingos rusmenės, šiurpiniai gvazdikai, žioveiniai, čiaudulinės kraujažolės, kosmėjos, vėl plačiai naudojami kiečiai, šalavijai.

O štai buksmedžiai, kukmedžiai, pušys, rododendrai, bukai ir skroblai – visada madoje. Dar vis populiariausios – pilkosios lanksvos, kurios augo ir senuosiuose soduose.

 

Straipsnį parengė Giedrė Kniūkštienė

Giedrės Kniūkštienės nuotraukos

  2020-11-06