Gynė miestą iki paskutinio atodūsio

Ukrainos savanorių pulko „Azov“ karė Natalija Strebkova-Aušrinė (Zoriana)  žuvo balandžio 15 d. „Azovstalio“ metalurgijos kombinato teritorijoje buvusioje slėptuvėje, į kurią tiesiogiai pataikė rusų aviacijos sviedinys. Slėptuvė tuo metu buvo Aušrinės tarnybos vieta.  

Grįžo ginti miesto

Natalija gimė Poltavoje, dirbo grožio salone kirpėja. 2015-aisiais susipažino su būsimu vyru Oleksijum iš Mariupolio, kuris tuo metu jau buvo „Azovo“ pulko kariu. Laikui bėgant, moteris persikėlė gyventi į Mariupolį, kad būtų arčiau savo mylimojo. Po kelerių metų ir ji išėjo į pulką, tapo kare, gavo vardą – Aušrinė, buvo „Azovo“ raštvedė. Ją pažinojo daugelis, nes įforminant dokumentus pirmiausia karius sutikdavo Zoriana.   Iki karo pradžios Natalija drauge su savo vyru išvežė ir paslėpė pas draugus savo šunį, dokumentus, bet patys grįžo atgal ginti miesto. Aušrinė tuo metu jau ėjo karo medikės pareigas. Oleksijus, kaip nujausdamas, ne kartą bandė išvežti savo mylimąją kuo toliau nuo būsimo pragaro į tėviškę – Poltavos sritį. Bet ji vėl ir vėl grįždavo atgal į Mariupolį.

Įsitraukė prie savanorių pulko

Oleksijus Strebkovas gimė 1979 m. rugsėjo 23 d. Donecke, darbininkų šeimoje. „Tyrinėdamas savo šeimos istoriją sužinojau, kad mano protėviai išgyveno badmetį (ГолодоМор) ir valdytų žemių užgrobimą, – pasakojo Oleksijus. – Apie tai TSRS laikotarpiu seneliai bijojo užsiminti net savo vaikams ir anūkams. 2001-aisiais baigiau Donecko nacionalinį universitetą, įgijau biologo ir chemiko specialybę, sukūriau šeimą. Prasidėjus 2014-ųjų karui, mano vaikams Vsevolodui ir Ruslanui mokytojai pradėjo grasinti: „Jeigu nenorite turėti bėdų, į mokyklą siuvinėtais tautiniais rūbais daugiau neateikite“. 2014 m. rugsėjo 1-ąją nuvedžiau vaikus į kitą mokyklą, o kitą dieną  įsitraukiau į savanorių pulką „Azov“. 2015 m. dalyvavau Pavlopilio–Šyrokino išlaisvinimo operacijoje, kai tankiai gyvenamo Mariupolio miesto miegamąjį rajoną „Rytinis“ (Східний) reaktyviniais sviediniais apšaudė Rusijos Federacijos artilerija.“

Tapo seržante

Trokšdama prisidėti prie šalies gynybos, 2017 m.  Natalija taip pat stojo į „Azovo“ kovotojų gretas. Turėdama tam reikalingų įgūdžių, buvo paskirta pulko raštvede. Vėliau ji baigė mokymus ir gavo materialinio aprūpinimo seržantės pareigas. Ji buvo virėja, medikė ir net paduodavo gynėjams šovinius mūšio metu. Budėdama kartais ji miegodavo tik po 4 valandas, nes per lėktuvų antskrydžius ir bombardavimus buvo neįmanoma užmigti.

„Aš  nesitikėjau, kad gali būti tokių moterų. Ji mane palaikydavo, buvo mano ramintoja, meilė ir Visata, – prisimena Oleksijus. – Ji buvo geriausia pasaulyje. Mudu pažinome vienas kitą ir džiaugėmės kiekviena bendra gyvenimo akimirka. Džiaugėmės mielomis ir maloniomis smulkmenomis, pastebėdami ir suprasdami paprastų dalykų grožį. Niekuomet neužmiršiu, kas iš manęs atėmė Tave. Ir neatleisiu!“

Sužinojo tik po  keturių dienų

Natalija žuvo 2022 m. balandžio 15-osios naktį.  Specialiai parengta ir rusų numesta trijų tonų aviacinė bomba FAB 3000 Mariupolyje nutraukė jaunos moters  ir daugelio kitų Ukrainos žemės gynėjų gyvenimus. Rusai tiksliai žinojo, kur slepiasi moterys ir vaikai. Visi žuvo akimirksniu.

„Apie savo žmonos mirtį sužinojau tik po keturių dienų. Atsigavęs apie tai pranešti artimiesiems įstengiau tik po paros. Toliau likau ginti „Azovo“ plieno gamyklos. Pagal įsakymą gegužės 20 d. palikau gamyklą, patekau į nelaisvę Olenivkos – buvau perduotas Volnovachos karinio komisariato žinion už 20 km nuo Donecko. Po keturių mėnesių buvau iškeistas ir grįžau į Ukrainos valdomą kraštą‘ , – skaudžiais prisiminimais dalijosi karys.

„Prisiminti nelaisvės nenoriu. Netekau 25 kg svorio. Šiuo metu gydausi, paskirtas  reabilitacijos kursas. Kasdien mintimis esu su bendražygiais, kurie liko nelaisvėje, – pasakojo Oleksijus. – Prasideda šaltasis metų laikotarpis. Ten stinga maisto. Kai kurie iš jų netekę po 50 kg svorio, žiemą ištvers ne visi. Atsigavęs viliuosi tęsti tarnybą, o pasibaigus karui – susirasti atokesnę vietą, kur kukliame namelyje galėčiau nugyventi likusias dienas. Mano butas Mariupolyje išplėštas ir sugriautas.“

Bijojo patekti į nelaisvę

„Tu buvai mama ne tik man, bet ir daugeliui vaikinukų greta. Tu buvai seserimi daugeliui. Mums tu buvai Globėja. Mama, pasakyk man, kodėl gi tu neklausei? Kam kaskart, kai tave išveždavo, vis grįždavai? Paskui pradėjau suprasti... Tu tiesiog privalėjai būti ten. Kiek gyvybių tu išgelbėjai. Ten būdama tu buvai daug reikalingesnė, nei būtum buvusi čia“, – mamai rašė dukra Irina Šmatko.  „Su mama susisiekdavau per „Telegram“ kanalą. Ji pasakojo apie žiaurumus Mariupolyje. Bijojo patekti į nelaisvę. Balandžio 15-osios rytą ryšio su ja nebuvo. Nežinojau, kur ji. Ir tik balandžio 20-ąją tėvas parašė žinutę, kad mamos jau nebėra, atsiprašė, kad negalėjo jos išsaugoti“, – pasakojo Irina. Jos vyras taip pat tarnauja „Azove“ ir gina Ukrainą nuo okupantų.

Užleido savo vietą

Natalija Strebkova-Aušrinė (Zoriana) turėjo galimybę išskristi iš Mariupolio, bet savo evakuacijos vietą sraigtasparnyje užleido kitai merginai. Zorianai buvo 45 metai, ji iki paskutinio atodūsio didvyriškai gynė Mariupolį.  Gynėjos kūno dar ilgai negrąžino artimiesiems. Tik 2022-ųjų rugpjūtį Kyjive pavyko ją palydėti į paskutinę kelionę. Gimtojoje Poltavoje jos vardu planuojama pavadinti gatvę. „Dėkoju visiems už paramą Ukrainai, visai Lietuvos piliečių bendruomenei! Kartu iki pergalės ir naujos gynybos sistemos sukūrimo mūsų vaikų ir anūkų saugumui! Oleksijus.“

Oleksijaus Strebkovo ir Natalijos Strebkovos-Zorianos asmeninės nuotraukos