Gyvenimas ir be cukraus yra saldus

Su kūrybininku, reklamos specialistu ir trijų mažų vaikų tėvu Simonu Urbonu kalbamės 99-ąją jo becukrio eksperimento dieną. Dabar jis sveria tiek, kiek dešimtoje klasėje, todėl atsiaugino barzdą, kad atrodytų solidesnis. Becukris iššūkis vyriškiui padėjo įveikti priklausomybę nuo vaisvandenių, žmoną pavertė virtuvės fėja, o gyvenimą papildė naujomis stipriomis emocijomis ir žmonėmis.

Tarsi išrišimas Vidurvasarį treneriui ir lektoriui Ignui Bakėjui laidoje „0 laipsnių“ Simonas tvirtino, kad trečiosios atžalos, dukrytės Džiugės Auroros, gimimas tiek pasaldino gyvenimą, kad net vanduo tapo saldus. Kaip saldu baigiantis iššūkiui? Ankstyvą rytą prie kavinės oranžinės spalvos paspirtuku atvažiavęs Simonas akivaizdžiai neišsimiegojęs. „Dukros gimimas buvo labai saldi emocija. Dabar jau ne taip saldu, nes trūksta miego. Bet, kaip atpratusiam nuo cukraus, saldumo užtenka“, – šypsosi Simonas, gerdamas nesaldintą kavą, kuri vienintelė jam netapo skani. „Pirmą iššūkio savaitę negalėjau jos net paragauti. Dabar išgeriu vieną puodelį per dvi dienas, o iki eksperimento buvau įpratęs ja triskart per dieną pasimėgauti. Visą eksperimento laiką gėriau vien vandenį.“ Nuo saldžiųjų gėrimų Simonas buvo priklausomas nuo vaikystės. Jis vienintelis krepšinio jaunučių komandoje į treniruotę atsinešdavo „Sprite“ butelį vietoj vandens. „Kadaise laki reklama „Įvaizdis dar ne viskas, troškulys – viskas!“ tiek į mane įsigėrė, kad ja visiškai įtikėjau. Todėl atsisakyti gėrimų buvo sunkiausia“, – dabar pripažįsta vyriškis. Tailande, kur Simonas su šeima gyveno visą žiemą, kokakola jam turėjo atstoti „Kurmį“, naikinantį bakterijas. Užsienyje kone paniškai bijantis užsikrėsti kokia dizenterija, Simonas visada ieško, kuo užgerti maistą. Kadangi alkoholio jis nebevartoja, kokakola atrodė nebloga išeitis. Jos du mėnesius išgerdavo po du litrus per dieną. Vien tai yra 220 gramų arba 55 šaukšteliai cukraus! O dar kelios porcijos ledų, labai daug vaisių ir per dieną susidarydavo puskilogramis cukraus. „Nors Tailande daug sportavau, grįžus Lietuvon visi puolė sakyti, kad priaugau nemažai svorio. Vau, galvoju, kaip taip? Tiek sportavau, o per tris mėnesius priaugau dešimt kilogramų! Dabar žinau, kad juos sukrovė cuk­rus. Yra maistas, kurį valgydamas pokyčius pamatai po dešimties dienų, o cukraus žalą pajutau po trisdešimties metų“, – taip šio nuodo paradoksą aiškina Simonas. Nors iš tiesų didysis lūžis, privertęs priimti becukrį iššūkį, jam buvo saldaus apsivalgymo akistata su dukrele. „Prisimenu, kemšu paslapčiomis šokoladą. Atidaro duris dukra Anabelė ir tiesiai šviesiai, kaip tik vaikai moka, klausia: „Ką tu čia darai, tėti?“ Puoliau lementi, jog valgau šokoladą, kad jiems mažiau liktų – noriu, kad gyventų sveikai. Dukra tepasakė: „Gerai, tėti“ ir uždarė duris. Sutrikau: jai tik treji, ar ji tikrai nesuvokė, kas čia vyksta, ar kaip tik viską suprato ir pabandė mane paspausti? Be to, ko vertas mano pasiaiškinimas? Šokoladas nėra produktas, kurį galima vartoti nuo aštuoniolikos metų, tad kodėl aš slapstausi, nesidaliju?“ Sąžinės priekaištai ir priklausomybė nuo saldžiai toksiškų vaisvandenių buvo tokie sunkūs, kad iššūkis išsilaisvinti nuo cuk­raus netikėtai tapo malonumu, savotišku išrišimu.

Komplikacijos ir atradimai Becukris gyvenimas apsunkina maisto paiešką. Pasirodo, atsisakius cukraus, valgyti tinka tik penktadalis gaminių, kurių galima įsigyti prekybos centruose. Kai Simono racione dar buvo mėsos, jis mielai pats šeimininkaudavo virtuvėje, kiekvieną vakarą stebindavo žmoną naujais patiekalais. Bet dingo mėsa ir teko sau pripažinti: „Ups, nemoku nieko gaminti!“ Kaip per iššūkį be mėsos, taip ir šį kartą į pagalbą atėjo žmona Ieva ir visas šimtą dienų Simonas valgė maistą, kurio iki tol neėmė į burną. Becukrio valgiaraščio pokyčiai buvo gana ekstremalūs, užtat turtingi atradimų. Visai kruopų nepripažinęs vyras dabar valgo lęšius, balandas ir dar balažin ką, ko taip ir nepažįsta. Ilgai trukdavęs apsipirkimas prekybos centruose leido atrasti Tymo turgų. Čia Simoną pradėjo atpažinti. „Ateinu, o man iš už prekystalių šaukia: „Mes eksperimentą stebim! Turim tau maisto be cuk­raus!“ Gauni dovanų makaronų be cukraus, gauni becukrės duonos. Turgaus prekeivių palaikymas buvo labai smagus“, – juokiasi Simonas. Tiesa, to, ką dabar Simonas vartoja, jo organizmas taip greitai neskaido. Riešutus tenka bent parą mirkyti, kad juos skrandis greičiau virškintų. Atsibodo valgyti salotas, o valgymo procesas labai išsitempė. Taip, pirmą savaitę be cukraus buvo liūdna, bet Simonas abejoja, ar tai buvo smegenų reakcija į cuk­raus badą. „Jausdavausi pavargęs, nes skrandis prašė daugiau maisto. Bet jau po pirmos savaitės nuotaika pasitaisė. Nežinau, ar liūdesys buvo trumpam apėmęs dėl cukraus atsisakymo, ar dėl energijos stygiaus. Bet juk ir liovusis rūkyti būna liūdna. Viskas yra mūsų galvose.“

Svarbiausia – įrodyti sau Paskutinėmis iššūkio dienomis Simonas per daug nekvaršino sau galvos dėl galimo atkryčio eksperimentui pasibaigus. Patikino, kad nevaržys savęs ir suvalgys mėgstamų varškėtukų, kurie tikrai bus pasaldinti. Bet tikrai žino vieną – nebegers saldžiųjų vaisvandenių. „Šimtą dienų ištvėriau su 40 gramų cukraus per dieną, o dabar jo mano maiste padaugės iki šimto gramų. Tai bus logiška. Kitaip išgėręs tris skardines nealkoholinio alaus turėsiu tris dienas nevalgyti“, – kategoriškų užkardų Simonas sau nestato. Veikiausiai neatsisakys ir košių pusryčiams, nes įpratęs prie grikių ir avižų dabar jaučiasi lengvas. Sakosi labai pasiilgęs vaisių, nes šimtą dienų ribojo net fruktozę. Įdomiausia, kad dabar pasikeitė vaisių skonis: „Nuo darželio laikų nemėgau apelsinų, o prieš mėnesį su vaikais suvalgiau ir sakau žmonai: „Ir kodėl aš jų nevalgau – jie toookie skanūs!“ Pasirodo, čia mano skonio receptoriai pradėjo kitaip matuoti saldumą. Jei vėl pradėsiu smarkiai vartoti cukrų, jis užgoš receptorius. O natūralumas labai saldus.“ Tiesa, ne saldžiausias. Paragavo Simonas anksčiau jam labai patikusių sausainukų su kremu viduje ir, sako, net minkšta galvoje pasidarė nuo to cheminio saldumo. Jei ne šeima, vyriškis būtų anksčiau baigęs eksperimentą: „Jau po pirmo mėnesio sau įrodžiau, kad galiu gyventi be pagrindinio cukraus šaltinio, vaisvandenių, o visa kita, galvojau, tebūnie. Žmona valgo, ką valgė anksčiau, vaikus maitiname visaverčiu maistu, todėl duodame ir mėsos.“ Akivaizdu, kad mažoji Džiugė Aurora nebus maitinama saldžiais varškės sūreliais. Jų Urbonų šeimoje tikrai buvo valgoma daug: Simonas suvalgydavo tris, pametinukams Anabelei ir Viesului duodavo po du. O mėgstamiausiame sūrelyje „Pasaka“ yra 15 gramų (net šeši šaukšteliai) cukraus. „Užtat dabar smagu, kai dukra vietoj „kinderio“ prašo pistacijų. Kai ji klausia, kodėl nevalgau cukraus, sakau, kad nenoriu mirti“, – šypteli Simonas. Taip, Urbonų vaikai dabar vartoja mažiau cukraus. Bet kai jie grįžta iš kitų mažylių gimtadienių, kur stalai nukloti visokiais šakočiais – grynu cukrumi, tėvas prisipažįsta su jais nebesusišnekantis. Nuo trumpalaikės cukraus energijos dozės vaikai sienomis lipa. Užtat Simono žmona Ieva puikiai laviruoja tarp šeimos maitinimosi pasirinkimų ir nuokrypių. Tačiau Simono mamai – vienas stresas: „Jūs pusės maisto nevalgot, aš nežinau, iš ko gaminti!“

Draudimais neišnaikinamas įprotis Simonas galvoja, kad cukraus vartojimas tapo per stipriu visuomenės įpročiu, todėl nebeaišku, kaip nuo jo gintis. Juk lygiai tas pats buvo atsitikę su druska. Didžioji Britanija prieš trisdešimt metų nusprendė sumažinti druskos vartojimą. Britams pavyko tai padaryti trečdaliu. Bet ką atskleidė neseniai atlikta gyventojų apklausa? Pusė apklaustųjų nusipirkę patiekalą druskos į jį įsideda namie, o kaip elgiasi likusieji – negali žinoti. Baisiausia, kad 70 procentų britų sūdo maistą jo neparagavę. „Su cukrumi kaip ir su druska: tarsi galėtum pirma paragauti arbatos ir apsispręsti, ar ji pakankamai saldi, bet visi prieš gerdami įsiberia tiek šaukštelių cukraus, kiek įpratę“, – žino iš savo praktikos Simonas. Todėl jam neimponuoja valdžios iniciatyva atpratinti tautą nuo cukraus apmokestinant saldžiuosius vaisvandenius. „Pripažinkime – cukrus yra stiprus narkotikas, o jokie bandymai pabranginti narkotikus nedavė naudos. Netgi priešingai. Kai išgirdau apie iniciatyvą apmokestinti vaisvandenius, nustebau. Dabar manau, kad kai įpročiai taip stipriai įsišakniję, mušimas per kišenę nieko nepakeis. Žmogus sumažins kitas išlaidas, kad galėtų nusipirkti tai, be ko jau negali. Jei tik pagelbėtų, sutinku vėl pradėti dideliais kiekiais valgyti cukrų ir pademonstruoti, kas man nutiks“, – nedvejoja ryžtis dar vienam iššūkiui Simonas. Reklamos meistras ir kūrybinių industrijų namų „Legal Guns“ bendraturtis S. Urbonas Sveikatos apsaugos ministerijos atstovams viešai siūlė sukurti antireklamos projektų, kad žmonės realiai įsitikintų, kaip organizmą veikia cukrus, o ne kelti limonado kainas. Panašu, galime laukti naujo iššūkio.

Iššūkių meistras Kadangi Simonas gana laisvai disponuoja savo laiku, prieš cukraus iššūkį jis įvykdė kitus asmeninius projektus: „100 dienų be mėsos“, „100 dienų be alkoholio ir cigarečių“, „Du mėnesiai be feisbuko“, „Mėnuo be interneto“, „Dvi savaitės be telefono“, „Tėvystės atostogos“. „Mėsa, alkoholis, cigaretės – tarsi mano draugai, kuriuos išlydžiu pailsėti, tada stebiu, kaip jaučiuosi be jų. Kol kas nė vieno nekviečiau sugrįžti“, – sakė viename interviu Simonas šiems metams prasidėjus. Užtat priimami ir įveikiami iššūkiai atveda į gyvenimą naujų žmonių. Taip Simonui atsitiko su Ignu Bakėjumi, kadaise jį socialiniame tinkle provokavusiu: „Mesk cukrų ir parodyk kiaušus!“ „Ignas yra žmogus, su kuriuo gyvename panašiomis vibracijomis. Nuo pat krepšinio laikų ėjome panašiu keliu, nors jo nepažinojau, buvome tik internetiniai draugai. Kol jam sūnus, o man dukrytė gimė tą pačią dieną – trečias vaikas ir jam, ir man. Abu birželio dvyliktąją papostinom feisbuke, susitikom Santaros klinikose pirmą kartą gyvenime, apsikabinome ir vienas kitą pasveikinome. Manau, ta stipri emocija mus suvedė neatsitiktinai. Buvau tik pradėjęs gyventi be cukraus, jis – jau pažengęs. Todėl ir sakau, kad visada šalia yra tavęs laukiančių žmonių. Dabar man smagu varžytis. Gal man reikia toliau laikytis iššūkio be cukraus ir jį aplenkti?“ – nežinia, tikrai tai planuoja padaryti ar juokauja iššūkių meistras. Feisbuke yra puikus puslapis „Sveikuoliai“, kurį, sako, turėjęs sukurti Simonas, bet tai padarė jam nepažįstamas žmogus. Susiburia koks pusšimtis žmonių naujam iššūkiui, susilažina ir dalijasi įspūdžiais, kaip jiems sekasi. O idėjos – labai gražios: po trisdešimt dienų be kavos, į eketę kasdien žiemą. „Iššūkiams reikia bendruomenės, nes jie sunkūs, žmonės bijo keisti įpročius. Kai pagalvoji, jie bijo gyventi, – svarsto Simonas. – Gali vieną rytą atsibusti nebenorėdamas mėsos ar cukraus, tačiau baimė, kad būsi nesuprastas, atbaido nuo pokyčių. Jei ko nors atsisakai, o kiti to nedaro, apima baimė, kad liksi vienišas. Palaikymo iš šalies labai reikia, jei nori nepalūžti.“ Simonas atrado puikų palaikymo šaltinį: geriausia gugle ieškoti naujų žmonių. Tačiau svarbiausia – paties ryžtas: „Jei atrodo, kad tavo kelias turi keistis, reikia juo eiti. Žmones temptis paskui yra beprasmiška. Jei tau svarbūs sentimentai, dėl kurių esate drauge, gali tempti juos ant aukštesnio laiptuko, bet galiausiai jie tave nutrauks atgal. Galvoju, kad reikia mylėti save, nes pakeitus gyvenimo stilių iš jo labai daug žmonių dingo. Kita vertus, kai mūsų šeimoje atsirado trys vaikai, viena draugė be užuolankų paklausė: „Ar suprantat, kad dabar jūsų niekas į svečius nebekvies, nes turit tris mažus vaikus? Bet mums užtenka mūsų.“

Liudo MASIO nuotrauka