Į Rasų vainiką įpintos gamtos stichijos – žemė, vanduo ir ugnis

Regis, vainiką pinti vieni juokai – jokių taisyklių, jokių reikalavimų, imi, kas po ranka, ir pini...

Ne visai teisingas požiūris. Vainikas turi daugiasluoksnę simbolinę reikšmę. Turint galvoje Joninių arba Rasų vainiką, pirmiausia jis simbolizuoja amžinybę. Todėl turi būti apvalus, užbaigtas ratas, be pradžios ir pabaigos. Tai ne šiaip karūnėlė. Uždaras žiedas simbolizuoja gyvybinės galios sukimąsi ratu, virsmą, atsikartojimą. Jame užkoduojamos ir apsaugos nuo pikto galios, ir jaunystės, skaistumo ar brandos simbolika.

Dar vienas svarbus tradicijos akcentas – vainiką reikia nusipinti pačiam iš surinktų skirtingų devynių žolynų.

Ar turėtų skirtis jaunos merginos vainikas nuo subrendusios moters?

Šiais laikais visais įmanomais būdais bandome pratęsti jaunystę, imamės įvairių priemonių, leidžiančių atrodyti jauniau. Vis tik Joninių (Rasų) vainikas turi atspindėti tam tikrą gyvenimo etapą. Jauna mergina yra tarsi gėlės žiedas, žydi ir yra pačiame gražume. Tad ir į vainiką derėtų gausiai įpinti žiedų, šviežių žolynų, lengvų smilgų. Kai moteris išteka ir pagimdo vaikelį, tampa brandi, dovanojanti vaisius. Jos vainike turėtų būti varpinių augalų, kietėjančių lapų, kiek mažiau gėlių.

Esu skaičiusi, kad greta įprastų šios šventės pavadinimų – Joninės, Rasos, Kupolės – yra iš Prūsijos ateinantis pavadinimas Krešė(s). Šis žodis reiškia tirštėjimą, kietėjimą, standėjimą – tai irgi akcentuoja jaunystės virsmą į brandą. Ši vasaros naktis iš tiesų nepaprasta, joje išryškinamas itin svarbus gyvenimo momentas, jis tarsi slenkstis, kurį peržengęs žmogus jau pasiruošęs duoti vaisių. Tokie patys procesai vyksta ir gamtoje. Kaip tik šiuo metu augalai jau suaugę, suvešėję ir yra pasiruošę brandinti vaisius, sėklas. Vėliau sėkla, sukaupusi savyje visas gyvybines galias, sudygsta, suveši, pražysta ir vėl sukreša į vaisių. Tai nuolatinis, ciklinis virsmas iš vienos formos į kitą. Visa tai turi atsispindėti ir vainikuose.

Įdomu dar ir tai, kad anksčiau vainikų likimas buvo įvairus. Į mūsų sąmonę yra tvirtai įaugęs vaizdinys, kaip vainikas plukdomas vandeniu ir laukiama: kuris vaikinas jį sugaus, tas ir taps jaunikiu, į tą kraštą mergina, kaip tas vainikas, ir nutekės. Vyksta savotiškas gražus burtas. Bet tokia tradicija buvo paplitusi ne visuose Lietuvos regionuose.

Pavyzdžiui, Dzūkijoje, Druskininkų krašte, vaikinai ir merginos pina vainikus, o paskui, vieni persikėlę į Nemuno salą, kiti likę kitame krante plukdo savo vainikus su degančia žvakute ir stebi, kurie vainikai susitiks – tai reiškia, kad tiedu jaunuoliai taps pora.

Bet štai Aukštaitijoje vainikus degindavo. Iš pradžių vainikais apsikarūnavę jaunuoliai šokinėdavo per laužą, o paskui jame juos sudegindavo. Jeigu nesudegdavo, sušerdavo karvėms, kad daugiau pieno duotų ir būtų sveikos. Tai ritualas, kurio metu pereinama per visas gamtos stichijas: žemę, vandenį ir ugnį. Jo metu visos stichijos susijungia į vieną virsmą. Iš ugnies vėl išauga gyvybė – taip ir sukasi gyvenimo ratas. Na o vainiko sunaikinimas simbolizuoja jaunų dienų pabaigą, perėjimą į brandą.

Bet, pasirodo, kai kur, pavyzdžiui, Rokiškio apylinkėse, Joninių (Rasų) vainikai buvo saugomi. Juos pakabindavo ant sienos prie šventųjų paveikslų ar ties lovos galu. Esu skaičiusi, kad vienas žmogus kasmet vis pasilieka vainiką ir jau keliasdešimt metų juos saugo, yra padaręs ekspoziciją. Džiovinimas, matyt, veikia kaip apsauga, atmintis, priminimas, kad praeitis žmogaus neapleidžia ir gydomųjų, magiškų augalų galių dėka esame saugomi nuo blogio, nuo pikto, nuo ligų.

Užsiminėte, kad vainikus pindavo ir vyrai. Papasakokite daugiau, kokie yra vyriški vainikai?

Kiekvienas šventės dalyvis turi ateiti pasipuošęs vainiku, todėl jis būtinas ir vyrams. Žinoma, derėtų pasirinkti kitokių augalų. Vyriškam vainikui tinka įvairūs žalumynai, ąžuolo, paparčio lapai, smilginiai augalai, gėlių pakanka įpinti vieną kitą žiedą.

Labai svarbu vainiką pinti tyloje, susikaupus, kad į jį pereitų gerosios augalo galios. Užsidėdamas vainiką ant galvos žmogus tarsi save karūnuoja, kartu su gamta patiria virsmą.

Smagu matyti, kai vainikų pynimo tradicijos, simbolika atgaivinama ir floristų darbuose. Beje, jau dvejus metus iš eilės Panevėžio mokymo centras organizuoja konkursą „Nupinsiu, sese, tau vainiką“.

Į šį konkursą suvažiuoja skirtingų miestų profesinių mokyklų Floristo ir Dekoratyvinio apželdinimo darbuotojo profesinio mokymo programos moksleiviai ir pagal specialią programą ruošiami šių profesijų padėjėjai.

Šiemet buvo akivaizdu, kad renginys išaugo, jam daug ir nuoširdžiai ruošėsi ne tik būsimieji floristai, bet ir koncerto dalyviai – dainininkai, šokėjai. Rengdami mokines, daug dirbo ir konkurso dalyvių mokytojai, nes šiemet darbai gerokai stipresni, kūrybiškesni, gražesni. Tik norisi, kad bent jau panevėžiečiai labiau domėtųsi, kas vyksta mieste ir ateitų pasižiūrėti renginio, palaikyti dalyvių.

O akis paganyti iš tiesų buvo į ką. Mane maloniai nustebino, kaip kūrybiškai moksleivės panaudojo gamtos dovanas ir įsiklausė į tautines tradicijas, jautriai pristatė savo darbus.

Mes, paprasti žmonės, tuščiomis rankomis nuėję į pievą, pasiskiname gėlių, smilgų, čia pat piname vainiką ir, jeigu netyčia kišenėje randami siūlai, vadinasi, pasisekė, o jeigu ne, tai su keliomis smilgomis bandome apnarplioti vainiko galus, juos kažkaip sujungti. O kokius įrankius ir medžiagas naudoja floristai?

Floristai pirmiausia vainikui pasiruošia tvirtą pagrindą, karkasą. Paprastai tai yra į apvalų apskritimą išlenkta ir sujungta teipuota viela. Tada susirūšiuoja augalus, nuima nereikalingus lapelius, patrumpina kotelius ir suriša į ryšulėlius. Juos tvarkingai guldo pagal laikrodžio rodyklę (būtinai!) ant vielos ir tvirtina siūlu.

Toks vainikas lankstesnis, geriau priglunda prie galvos, pinant lengviau išlaikyti vienodą vainiko apimtį.

Minioje visai nesunku atpažinti, kad vainikas pintas floristo. Jie augalus ne tik „suguldo“...

Taip, iš tiesų, tokiuose vainikuose, ypač jeigu jie vertiname konkurse, labai svarbu tradicijas derinti su individualia išmone, fantazija, parodyti, kaip, pasinaudojus augalo savybe (tarkime, lankstumu, aštriu lūžiu, tuščiaviduriu koteliu ar neįprastai išsidėsčiusiu žiedynu ir pan.), jį galima transformuoti, pateikti naujai, neįprastai, kūrybiškai. Todėl šie vainikai gali labiau priminti karūną ar skrybėlę, juose išvysime pynių arba laisvai „nubėgusių“ lapų.

Dar vienas iš vertinimo kriterijų yra įvaldyti meninės raiškos, augalų tvirtinimo ir komponavimo būdai, jų derinimas, darbo švarumas, tvarkingumas. Vainikui tvirtinti panaudotos medžiagos, pavyzdžiui, vielutės negali kyšoti, kad nesužeistų žmogų, pajudinus negali byrėti atskiri elementai, byrėti augalai. Pagal konkurso reikalavimus vainikas tvirtas ir gaivus turi išlikti 8 valandas. Todėl labai svarbu teisingai pasirinkti augalus, juos atsakingai sudėti ir pritvirtinti, dirbdamas floristas negali sužeisti, sumaigyti žiedelių, turi su augalais elgtis pagarbiai, saugoti jo gyvastį. Reikalavimų netrūksta ir visus juos atitikti būsimiems floristams nėra lengva.

Kuo išskirtinis buvo šiemet pirmą vietą konkurse laimėjęs vainikas?

Sužavėjo ne tik pats darbas, bet ir jo pristatymas. Moksleivė Monika Narbutienė akcentavo gamtos stichijų – vandens, žemės ir ugnies – jungtį, susiedama gamtą ir žmogų. Įdomi ir vainiko struktūra, jis sujungtas iš trijų atskirų dalių. Viršutinei daliai, vadinamajai karūnai, Monika naudojo laužytus smilgų stiebelius, nupynė kasą iš žolynų, žemyn nuleido aplink vielos karkasą supintus pievos smilgų žiedynus. O viską apjungė viksvos lapų vilnijančiomis gijomis. Tai ne tik techninis sprendimas, tai tarsi simbolinė jungtis tarp trijų pasaulių.

Įdomią krieno lapų transformaciją pademonstravo kita mokinė Rūta Sakalauskaitė. Kad nelūžtų, juos pavytino ir gražiai susuko į spirales. Beje, spiralė simbolizuoja laiką. Ji nėra uždara kaip žiedas, vyniojasi aukštyn, tarsi grįžta į pradžios tašką, bet jau kita kokybe, taip atskleidžia laiko tęstinumą, o su kiekvienu ratu ir perėjimą į kitokį būvį, tapsmą. Spiralė primena ir jūros bangą, ir kriauklės struktūrą, simbolizuoja besisukančią galaktiką. Mergina taikliai pasirinko labai stiprią simboliką.

Dar vienas gražus vainikas buvo iš rasakilų ir klevo sparnuočių, su akcentams pasirinktais ramunių žiedais. Tai labai graži ir floristui dėkinga gamtinė medžiaga. Iš jos gavosi nuostabus, purus vainikas. Tačiau tiek vienas, tiek kitas darbas prarado šiek tiek taškų dėl atlikimo būdų trūkumų, nors bendras jų vaizdas buvo puikus.

Ruošiantis asmeninei šventei, tikrai nebūtina taip griežtai laikytis pynimo taisyklių. Svarbiausia, kad procesas teiktų malonumo, sukurtų šventinę nuotaiką ir liktų gražūs prisiminimai.

Jolantos MALIJONIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.