Ignas Hofmanas: „Tai yra galimybė visai mūsų bendruomenei“

– Galima sakyti, kad atsidūrėte kitoje barikadų pusėje. Pasiūlymas turbūt buvo netikėtas, ar lengvai sutikote? Kokios buvo pirmos mintys ir jausmai?

– Iš tikrųjų buvo labai sudėtinga apsispręsti ir laiko priimti reikiamą sprendimą buvo labai mažai – vos kelios dienos. Visos asmeninės aplinkybės praktiškai krito taip, kad nepriimčiau tokio pasiūlymo. Tačiau mano apsisprendimą galbūt nusvėrė tai, kad kvietimas ūkininkui užimti žemės ūkio ministro postą yra tam tikras visos žemdirbių bendruomenės įvertinimas, tai yra galimybė visai mūsų bendruomenei. Be abejo, motyvavo ir ūkininkų palaikymas. Šie dalykai ir paskatino eiti šias pareigas. Aišku, reikėtų pastebėti, kad ministro pozicija yra politinis postas, kurį dažniausiai užima politikai. Bet dabar buvo pakviesti technokratai, savo srities profesionalai. Jeigu žiūrėtume į žemės ūkio ministrus, taip, tai nedaug jų buvo iš žemdirbių bendruomenės. Kazys Starkevičius – ūkininkas, bet jis kartu buvo ir yra politikas.

– Žemės ūkio politikos srityje apstu neišspręstų reikalų. Kokius svarbiausius darbus rikiuosite į pirmą eilę?

– Pirmiausia reikės imtis, sakyčiau, „degančių“ darbų, kurių negali atidėti vėlesniam laikui. Visų pirma reikės peržiūrėti, kaip yra panaudojamos pereinamojo laikotarpio investicinės paramos lėšos, nes jos turi būti išnaudotos iki kitų metų pabaigos. Jeigu jų dar yra, tai reikėtų pabandyti surasti galimybių, kad tie pinigai kuo greičiau pasiektų žemės ūkį, būtų įlieti į mūsų ekonomiką ir jų nereikėtų grąžinti į Europos Sąjungos (ES) biudžetą. Ta problema buvo aptariama ir ES žemės ūkio ministrų taryboje, nes ir kitos šalys susiduria su tuo pačiu. Tad galbūt Europos Komisija nuspręs pratęsti terminą, iki kada paramos lėšos turi būti panaudotos.

Kitas darbas – Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano (SP) peržiūra: kuriose vietose ir su kokiais rodikliais mes stringame ir ką galime padaryti, kad tuos rodiklius pasiektume, galbūt vertėtų keisti patį SP.

Taip pat vertėtų peržiūrėti paramos skirstymo tvarką ir taisykles, galbūt jas reikėtų tobulinti, kad parama būtų prieinamesnė ir tikslingesnė, aišku, išlaikant reikalavimus, jog ja nebūtų piktnaudžiaujama.

Dar vienas svarbus dalykas – pasėlių deklaravimo taisyklės. Jos turi būti kuo anksčiau parengtos ir žinomos ūkininkams. Manau, kad turėtume siekti parengti tokias taisykles, kad ateityje nebūtų pasėlių deklaravimo kardinalių pokyčių, nebent tik kokie nors kosmetiniai pataisymai.

– Kokius didžiausius iššūkius matote žemės ūkyje?

– Manau, kad dabar vienas didžiausių iššūkių – aplinkosaugos ir žemės ūkio gamybos suderinamumas. Turime siekti maksimalaus tvarumo, bet svarbu tai, kad tas tvarumas būtų pagrįstas ekonomiškai. Tvarumas laikosi ant trijų kojų – ekonominio, socialinio ir aplinkosauginio aspektų. Visos dalys turėtų būti sklandžiai subalansuotos.

Čia svarbu akcentuoti, kad į žemės ūkį turėtume žiūrėti kaip į gamybos sektorių – konkurencingą, efektyvų, inovatyvų, kuriantį pridėtinę vertę ir prisidedantį prie šalies ekonomikos ir biudžeto. Juk ne veltui žemės ūkis vadintas Lietuvos ekonomikos garvežiu.

Be abejo, svarbus akcentas – vienodos konkurencinės sąlygos ES, turiu omenyje pirmiausia tiesiogines išmokas. Taigi vienas iš tikslų – siekti tiesioginių išmokų suvienodinimo, derantis su ES. Juolab kad Lietuva rengiasi pirmininkauti ES Tarybai, be to, bus formuojama naujo laikotarpio bendroji žemės ūkio politika, tad bus galimybė aktyviau imtis iniciatyvos.

– Žemės ūkio ministro kėdė nėra iš minkštųjų, kaip manote, su kokiais sunkumais gali tekti susidurti?

– Kieta ar karšta žemės ūkio ministro kėdė pirmiausia, matyt, yra dėl to, kad žemės ūkyje yra įsisenėjusių problemų, kurių iki šiol niekam nepavyko išspręsti. Esu realistas ir nesakau, kad man būtinai pavyks viską padaryti ir išspręsti daug metų tvinksinčius sopulius.

Kitas dalykas, turime nemažai dabarties problemų, o kur dar ateinantys iššūkiai, ypač susiję su aplinkosauga. Jie mūsų dar laukia ir jų tik daugės. Tai ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimas, ir su tuo susijusių ataskaitų teikimas, ir anglies ūkininkavimo kreditai, ir t. t. Suprantu, kad gali tekti priimti ir nepopuliarius sprendimus, dėl kurių žemdirbių bendruomenė nebus patenkinta. Todėl ši kėdė ir yra karšta, bet visada derinsime pozicijas, ieškosime visiems – ir ūkininkams, ir visai visuomenei – priimtinų ir geriausių sprendimų.

– Papasakokite apie savo ūkį, kaip ilgai ūkininkaujate?

– Užsiimu augalininkyste, dirbu apie 230 ha. Sakyčiau, kad mano ūkis nėra visai tradicinis, auginu ne tik grūdus, bet ir daugiau įvairesnių augalų, aromatines kultūras, kažkada ūkyje buvo auginamos kanapės, užsiimu ir sėklininkyste. Šiemet ūkyje buvo auginama vienuolika kultūrų.

Savo ūkį įregistravau 2009 metais, bet ūkininkavimo pradžiamokslis buvo tėvų ūkyje, kur sukausi nuo mažens ir žinojau visus žemės ūkio veiklos niuansus.

– Kaip dabar pasielgsite su savo ūkiu?

– Ūkį prižiūrės kiti asmenys. Dar sprendžiu, kam geriausia būtų jį patikėti. Tiesą sakant, ūkis bei ūkininkavimas ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios man buvo sunkiausia apsispręsti, priimant kvietimą dirbti Vyriausybėje. Ūkininkavimas man patinka, galėjau ramiai ir toliau dirbti be papildomų įtampų ir didelės atsakomybės, o ministro kėdėje ji tikrai didžiulė. Bet taip jau viskas susidėliojo, kad tenka ryžtis ir imtis tos atsakomybės. Juk turbūt visos pastarųjų metų aplinkybės žemės ūkyje susiklostė taip, kad buvo pasirinktas kandidatas į žemės ūkio ministrus iš pačių agrarininkų. Reikia mūsų bendruomenei pasinaudoti tokiu šansu.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.