Ignas Janeliūnas. Iš mokyklos suolo – tiesiai į batalionų kuopas?

Šiuo metu finišo tiesiąją pasiekti turinčiame ir nuo 2026 metų įsigaliosiančiame įstatymo projekte numatoma, jog kiekvienas 17 metų sulauksiantis jaunuolis privalės per metus nuo informacijos apie šaukimą gavimo pasitikrinti sveikatą viename iš artimiausių Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos regioninių poskyrių.

Įsigaliojus siūlomoms įstatymo pataisoms, tapęs pilnamečiu mokinys bus įtrauktas į atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (NPPKT) pašauktų asmenų sąrašus ir, baigęs bendrojo ugdymo ar kitą ugdymosi įstaigą, privalės keliauti į priskirtą tarnybos atlikimo vietą devyniems mėnesiams. Be to, gavę šaukimą 18–22 metų jaunuoliai į aukštąsias mokyklas tokiu atveju negalėtų stoti tol, kol neatliks karinės tarnybos.

Žinoma, svarbu suprasti, jog siūlomas teisės aktas sąlygotas geopolitinės situacijos, kai kaimyninė valstybė vykdo karinę agresiją, o mūsų šalies tiek aktyvusis, tiek atsargos karinės parengties rezervas neatitinka esamų lūkesčių, nuolat auga poreikis jį stiprinti dėl visuomenės saugumo. Bet ar tikrai centralizuotas kiekvieno jaunuolio siuntimas mokytis karinės parengties yra racionalus ir tikslingas?

Parlamentarai numojo ranka į siūlymus sudaryti išimtis šalies muzikantams, sportininkams ar gabiems mokiniams ir, atsižvelgiant į iškeltus reikalavimus, jiems šaukimą atidėti vieneriems metams.

Ar tikrai gabus abiturientas, išlaikęs egzaminus šimtukais ar dvyliktoje klasėje tapęs Europos matematikos olimpiados bronzos medalio laimėtoju, siekdamas kokybiškų studijų prestižiniame Jungtinės Karalystės universitete, privalo nustumti į šoną savo ambicijas ir artimiausią rugsėjį pasitikti kuopoje? Tą laiką jis galbūt paskirtų apsisprendimo pasirinkimui, ką nori veikti ateityje, arba sėkmingai užbaigtų pirmąjį kursą universitete.

O ar Europos plaukimo čempionate ant pjedestalo užkopęs Lietuvos plaukimo rinktinės narys turėtų devyniems mėnesiams atidėti stojimą į aukštojo mokslo įstaigą JAV ar net nuolatinį treniruočių ciklą ruošiantis, pavyzdžiui, Olimpiadai, kai kiekviena pasiruošimo savaitė ir net diena yra gyvybiškai svarbi? Iškristi iš rikiuotės, atsisakyti tolimesnio tobulėjimo ir savo šalies garsinimo? To prasme labai abejoju.

Numatoma, jog neapibrėžus atitinkamų išimčių įstatymo projekte, kiekvieną atvejį detaliai svarstys tam sudaryta komisija. Tačiau nesunku nuspėti, jog esant šimtams mokyklas baigsiančių jaunuolių individualių prašymų atidėti NPPKT, dažnas atvejis tiesiog bus apsvarstomos konvejerio principu, tinkamai neįvertinant kiekvieno jauno žmogaus galimybių ir potencialo atiduoti duoklę tėvynei kituose ir ne ką mažiau garbingesniuose formatuose.

Sveikintina ir pagirtina, jog parlamentarai apskritai daugmaž sutaria dėl pačios visuotinio šaukimo idėjos: siekiama naikinti ydingą loterijos principu paremtą šaukimą atlikti NPPKT ir plėsti gynybai pasirengusių piliečių gretas. Tačiau ne ką mažiau svarbu paminėti ir tai, jog dabar jaunas žmogus tampa situacijos įkaitu, kai dėl vienokių ar kitokių neeilinių gebėjimų jo ateitis po mokyklos baigimo pakimba tarsi ant plauko dėl vis dar pakankamai aiškumo nesuteikiančios reformos.

Lieka tikėtis, jog dar prieš įsigaliosiant šios ar kiek kitokios redakcijos įstatymui, drauge seks ir nauji siūlymai ar poįstatyminiai teisės aktai, apibrėžiantys visas galimas išimtis bei detalų planą. Mokinys dar sėdėdamas mokyklos suole galėtų apsispręsti, kokią alternatyvą pasirinkti ne tik dėl savo paties, bet ir valstybės intereso.

---

Ignas Janeliūnas yra Vilniaus universiteto Kiekybinės ekonomikos studentas, Lietuvos moksleivių sąjungos Valdybos narys.