Lenkai: ir Afrikoje galima ūkininkauti

Ponas Mariuszas, Lenkijos ūkininkas, nusprendė įgyvendinti savo svajonę valdyti ūkį be daugybės administracinių kliūčių ir problemų, su kuriomis susidūrė Lenkijoje. Ieškodamas tinkamos vietos, jis su broliu ponu Marcinu išvyko į Afriką ir galiausiai pasirinko Zambiją.

Savo istoriją jis pasakoja „YouTube“ kanale „Ūkis Afrikoje“, kuriame fiksuoja visą šį procesą – nuo ​​vietos pasirinkimo, žemės įsigijimo iki pirmosios sėjos. O šia tema susidomėjo ir didžiausias Lenkijos žemės ūkio portalas tygodnik-rolniczy.pl

Kaip pasirinko Zambiją

Sprendimą pradėti ūkį Afrikoje lėmė kelios priežastys. Lenkijoje Mariuszas kovojo su problemomis, kurios paliečia daugumą ūkininkų: kylančios žemės ir nuomos kainos, neapibrėžtumas, susijęs su „žaliuoju kursu“ ir nesibaigiančiais ES reglamentais, biurokratija bei darbuotojų trūkumas.

Kartu su broliu Marcinu, kuris ilgus metus dirbo užsienyje (Australijos ir Kanados kasyklose, o pastaruosius 6 metus – Kongo Demokratinėje Respublikoje), jie pradėjo analizuoti įvairių šalių žemės ūkio rinkas. Broliai ieškojo vietos su palankiu klimatu, kur galėtų auginti derlių ištisus metus, nekonkuruodami su pigiais iš kitų šalių importuotais produktais, kaip yra Europoje, kur iš vienos pusės gresia susitarimas su Mercosur, o iš kitos – Ukrainos importas.

Pagrindiniai jų pasirinkimo kriterijai buvo stabili politinė ir ekonominė situacija, draugiškas šalies požiūris į užsienio investuotojus, be to, galimybė nuimti bent du derlius per metus. Taip pat lenkams buvo svarbu, jog tai būtų krikščioniška šalis, kad kultūros vertybės būtų panašios į europietiškas. Pasirinkimui tėrojo reikšmės ir atstumas nuo jūrų uostų – didelės transportavimo sąnaudos riboja pigesnės importinės produkcijos įplaukas, todėl vietos žemės ūkis tampa konkurencingesnis.

Apsilankę Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Ugandoje, kur susidūrė su korupcijos ir nestabilumo problemomis, vyrai galiausiai pasirinko Zambiją.

Pirmieji žingsniai

Per pirmąjį apsilankymą 2022 m. broliai iš pradžių įsigijo 1000 hektarų žemės, tačiau formalūs su investicijomis susiję klausimai užsitęsė daugiau nei pusantrų metų. Norėdami greičiau pradėti gamybą, jie išsinuomojo papildomus 350 hektarų su galimybe išplėsti šį plotą dar 200 hektarų.

Norint steigti įmonę ir gauti investuotojo leidimą, reikėjo gauti investuotojo licenciją, parengti verslo planą ir aplinkosaugos dokumentus. Kaip savo kanale mini ponas Mariuszas, tai užtruko beveik 18 mėnesių.

Prasidėjo problemos

Įkurti ūkį naujoje šalyje – ne tik žemės, bet ir tinkamos įrangos reikalas. 2023 metais broliai Lenkijoje pradėjo ieškoti Afrikos žemės ūkiui tinkamų mašinų. Jie įsigijo šešis konteinerius, į kuriuos sukrovė išardytus traktorius, įrankius ir kitus reikalingus daiktus.

Tačiau visa tai nugabenti į vietą buvo rimtas iššūkis. Iš pradžių konteineriai buvo gabenami geležinkeliu į Koperio uostą Slovėnijoje, paskui jūra į Tanzaniją, o tuomet sunkvežimiais teko viską vežti 1900 kilometrų iki paties ūkio. Visa operacija truko tris mėnesius, o gaišatis dėl karo Izraelyje lėmė, kad įranga buvo išpakuota tik prieš pat Kalėdas.

Pirmieji lauko darbai prasidėjo beveik iš karto. Išpakavus mašinas buvo atliktas tręšimas ir kultivavimas. Deja, greitai paaiškėjo, kad dėl traktoriaus aptarnavimo kils problemų. Sugadintą ratą čia teko taisyti už 150 kilometrų, o tai užtruko visą dieną.

Planai ir tikrovė

Broliai planavo pasėti 50 hektarų kukurūzų, tačiau nenumatytos problemos ir oras leido pasėti tik 8 hektarus, mat Afrikoje sėjos laikotarpis yra labai trumpas, nes kai tik buvo paruošta mašina, prasidėjo smarkios liūtys, todėl tolesnis darbas buvo neįmanomas.

Pirmieji išgyvenimai leido broliams geriau suprasti Afrikos žemės ūkio tikrovę. Pirmiausia, čia labai daug kenkėjų – Zambijoje purkšti pasėlius reikia net 5-6 kartus, o šilto klimato dėka kukurūzai per mėnesį pasiekia 1 metro aukštį. Broliai čia susidūrė ir su kur kas didesnėmis trąšų ir augalų apsaugos produktų kainomis nei Lenkijoje – Zambijoje visa tai kainuoja apie 30 proc. daugiau.

Tačiau Afrikoje pigesni degalai ir rankų darbas – kuro sąnaudos 30 proc. mažesnės nei Lenkijoje, o dėl didelio darbuotojų skaičiaus dažnai apsimoka samdyti 50 žmonių lauko darbams, nei naudoti mašinas, kurių remontas kainuos nemažus pinigus.

Nors pirmieji žingsniai Zambijoje buvo kupini iššūkių, tai tik pradžia. Lenkų ūkis Afrikoje pamažu formuojasi, o įgyta patirtis leidžia vis geriau planuoti ateitį.

Zambijos žemės ūkis

Kaip skelbia JAV tarptautinės prekybos administracija, nors 80 procentų savo grūdų produkcijos pagamina mažo derlingumo smulkūs ūkininkai, dėl turtingo dirvožemio ir gausaus požeminio vandens Zambija nuolat užaugina daug grūdų eksportui.

Kadangi Zambija labai priklauso nuo lietaus maitinamo žemės ūkio, o pesticidai naudojami ribotai, derlius yra labai pažeidžiamas dėl vis dažnesnių klimato kaitos sukeltų ekstremalių oro sąlygų, įskaitant potvynius, sausras ir kenkėjų antplūdžius.

Zambija apdirba mažiau nei 14 proc. savo 40 milijonų ariamų hektarų, iš kurių tik 5,7 procentai yra drėkinami dirbtinai.

Pagrindinis Zambijos pasėlis yra kukurūzai, iš kurių 2023–2024 prekybos metais užauginta apie 3,3 mln. tonų. 2022-2023 Zambija eksportavo 1,1 mln. tonų.

Antra pagal derliaus dydį Zambijoje auginama kultūra yra sojos pupelės. 2022–2023 m. jų išauginta apie 475 000 tonų. Toliau pagal kiekius seka sorgai, soros, maniokos, cukrus, kava, žemės riešutai, ryžiai ir medvilnė.

Valdžios kišimasis ir perspektyvos

Zambijos vyriausybė jau seniai ketino plėtoti „ūkių blokus“ arba ištisus kvartalus, siekdama pritraukti užsienio investicijų, kad tokiuose ūkiuose būtų plėtojama didelio masto komercinė grūdų gamyba. Tačiau ūkių kvartalai dėl siūlomo valdiško verslo modelio ir politinę įtaką demonstruojančių vietos administratorių sulaukė mažai investicijų. Be to, vyriausybės įsikišimas į žemės ūkio sektorių, įskaitant rinką iškreipiančias subsidijas, eksporto draudimus ir nenuspėjamus žemės ūkio prekybos politikos pokyčius, pakenkė privačioms investicijoms į sektorių, ypač kukurūzų ir sojų pupelių auginimo srityje.

Zambija leidžia importuoti genetiškai modifikuotus (GM) maisto produktus, tačiau GM augalų auginimas tebėra draudžiamas.

Zambijos vyriausybė įvedė didelių mokesčių paskatų, kad skatintų medvilnės gamybą ir perdirbimą. Atsižvelgiant į palankias sąlygas žemės ūkio gamybai Zambijoje, yra daug galimybių auginti minėtas kultūras, taip pat vystyti gyvulininkystę, akvakultūrą, vaisius ir sodininkystę.

Zambija turi daug vandens išteklių, tačiau mažai investavo į drėkinimo sistemų kūrimą ar mechanizuotą gamybą. Yra didelių galimybių plėtoti drėkinimo sistemas, komercinį ūkininkavimą, žemės ūkio žaliavų ir įrangos rinkas, žemės ūkio produktų perdirbimą ir prekybą. Zambija yra įsitvirtinusi regioninė žemės ūkio produktų eksportuotoja, o aštuonios kaimyninės šalys sukuria daugiau nei 250 mln. žmonių rinką.

Parengė Ričardas Čekutis