Ir atspariuosius juoduosius serbentus puola infekcinės ligos

Vienos vertingiausių uogų Lietuvos sodininkų mėgėjų soduose ypač dažnai sutinkamas uogakrūmis yra juodasis serbentas (Ribes nigrum L.). Šis augalas gausiai auginamas ir dideliuose gamybiniuose plotuose pramoniniu būdu. Mūsų šalyje nuo 2012-ųjų deklaruojamas juodųjų serbentų plotas – apie 2 800 ha. Toks juodojo serbento populiarumas tikrai neatsitiktinis. Savo išskirtinę šlovę jis pelnė dėl vaisių, kurie yra juodos, rutuliškos, sultingos, daugiasėklės uogos, savybių.

Juodieji serbentai vertingi tiek savo maistinėmis, tiek vaistinėmis savybėmis, nes juose ypač gausu vitaminų C ir PP. Rašoma, kad pagal askorbo rūgšties kiekį juodieji serbentai nusileidžia tik aktinidijoms ir erškėtuogėms. Be to, juose nustatomi dideli kiekiai itin reikalingo širdies ir kraujotakos veiklai kalio (apie 350 mg/proc.), geležies (apie 1300 μg/100 g). Net iki 45 mg/proc. randama kalcio ir iki 39 mg/proc. fosforo.

Juodieji serbentai taip pat gali būti ir įvairių mikroelementų, tokių kaip boras, kobaltas, manganas, varis, molibdenas, cinkas ir fluoras, šaltiniu. Uogos pasižymi palyginti nedideliu cukringumu (6–10 proc.), vyraujant fruktozei, nors aptinkama šiek tiek gliukozės ir sacharozės. Citrinų, obuolių ir oksalo rūgštys uogas daro rūgštokas. Ląsteliena sudaro apie 3 proc., gausu pektino, flavonoidų, antocianinų. Juodieji serbentai gali būti plačiai naudojami medicinoje įvairiems susirgimams gydyti.

Juodieji serbentai padeda pašalinti iš organizmo sunkiuosius metalus ir radioaktyviąsias medžiagas.

Norint užsiauginti šių vertingų uogų gausų derlių, būtina pasirūpinti auginamų krūmų gerove ir sveikata. Neverta juodųjų serbentų sodinti apleistose, užmirkstančiose ar užpavėsintose vietose. Augalai prastai atrodys pasodinti maisto medžiagų stokojančiose dirvose. Labai svarbus veiksnys, turintis įtakos auginamų uogakrūmių sveikatingumui, yra tinkamos veislės parinkimas, nes kai kurios veislės gali būti jautresnės, o kitos – priešingai – pasižymi atsparumu pagrindinėms juodųjų serbentų ligoms ir net esant nepalankioms aplinkos sąlygoms gali išauginti gana stabilų uogų derlių.

Verta priminti, kad juodųjų serbentų ligos, kaip ir kitų augalų, skirstomos į infekcines ir neinfekcines. Neinfekcines ligas sukelia nepalankios aplinkos sąlygos (pavyzdžiui, tam tikrų maisto medžiagų trūkumas, karštis, šaltis, netinkamas hidrologinis režimas ir kt.). Infekcines augalų ligas sukelia vienoks ar kitoks sukėlėjas – patogenas. Augalų ligų sukėlėjais gali būti virusai, bakterijos, mikoplazmos, grybai. Tad kokios infekcinės ligos vargina juoduosius serbentus?

Valktis (tamsioji miltligė)

Bene geriausiai visų augintojų žinoma ir atpažįstama juodųjų serbentų liga – valktis, kuri dar vadinama tamsiąja miltlige. Ją sukelia agrastinis valkčiagrybis (Sphaerotheca mors-uvae). Šia liga serga serbentai ir agrastai, nors agrastai nukenčia gerokai labiau.

Serbentų valktis, t. y. balta voratinkliška, vėliau patamsėjanti grybiena, dažniausiai aptraukia tik jaunų ūglių viršūninius lapus. Sergantys lapai susisuka, krinta. Pažeisti ūgliai deformuojasi, žiemą apšąla. Pažeistos uogos nevalgomos, noksta lėtai, krinta. Serbentų valktis ypač išplinta, kai ilgiau užsilaiko didelis santykinis oro drėgnis (90–100 proc.) ir būna gana šilta (17– 28 °C).

Norint išvengti šios ligos, pirmiausia reikėtų pasirinkti auginti atsparesnes veisles, stengtis uogakrūmių nepertręšti azoto trąšomis. Kadangi agrastinio valkčiagrybio užkratas žiemoja su nukritusiais lapais, uogomis, pažeistuose ūgliuose, būtina nukritusius lapus sugrėbti, o ūglius kruopščiai išgenėti ir sudeginti. Nuo valkties serbentus galima gelbėti mūsų šalyje registruotais fungicidais: penkonazolu, piraklostrobinu, boskalidu, ditianonu, krezoksim-metilu. Fungicidai serbentyne turėtų būti purškiami pirmą kartą prieš žydėjimą, o vėliau – kas 10–14 dienų.

Deguliai (antraknozė)

Viena iš žalingiausių juodųjų serbentų ligų yra deguliai, kitaip ši liga gali būti vadinama antraknoze. Ją sukelia grybas, vadinamas serbentine pasausūne (Pseudopeziza ribis). Mūsų klimato sąlygomis ši liga labai dažna ir paplitusi, pažeidžianti įvairias augalo dalis: lapus, ūglius, vaisius ir net vaiskočius.

Ligos pradžioje ant serbentų lapų atsiranda mažų, kartais susiliejančių, tamsiai rudų dėmių, kurių viršutinėje pusėje pastebima pilkšvų pūslelių. Stipriau užkrėsti lapai gelsta, ruduoja ir krinta. Uogos lėtai noksta, praranda maistinę vertę. Džiūsta ūgliai, netgi ištisos šakos, krūmai nusilpsta, o žiemą apšąla.

Ligos plitimui aplinkos sąlygos nėra labai svarbios, o užkratą labai lengvai perneša vėjas, lietaus šuorai, netgi vabzdžiai. Ligos sukėlėjo grybiena žiemoja nukritusiuose lapuose ir pažeistuose ūgliuose. Todėl labai svarbios degulių plitimo prevencijos priemonės yra nukritusių lapų naikinimas ir išdžiūvusių, negyvų šakų išgenėjimas.

Taip pat nereikia pamiršti subalansuoto juodųjų serbentų tręšimo, tokiu būdu stiprinant natūralų augalų imunitetą. Be to, yra pastebėta, kad deguliams gerokai jautresni kalio trūkumą jaučiantys augalai. Juodųjų serbentų apsaugai nuo degulių gali būti naudojami fungicidai: mankocebas, piraklostrobinas, boskalidas, ditianonas, ciprodinilas, fludijoksonilas. Fungicidus rekomenduojama naudoti pirmąkart prieš žydėjimą, o vėliau – dar 3–4 kartus.

VDU Žemės ūkio akademijos doc. dr. Sonata KAZLAUSKAITĖ, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos akademijos doc. dr. Elena SURVILIENĖ, VDU Žemės ūkio akademijos doc. dr. Povilas MULERČIKAS.

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.