Ir kur aš atsidūriau?!

Mažylės metai. Pirmas mėnuo

Į namų duris tuoj pasibels naujas šeimos narys – mergaitė, kurios laukiu aš, mama, susirūpinęs jos tėtis, džiaugsmu netverianti jos vyresnioji sesuo Marija, laimingos močiutės, tėvukas ir būrys draugų. Artimieji seka kiekvieną mano judesį ir padeda kuo gali. Nuo tėvelio rūpesčio kartais tenka net bėgti: „Ne, aš pati!“ Man pasisekė – jaučiuosi gana gerai, paskutinę nėštumo savaitę galiu ne tik batus apsiauti, bet ir pedikiūrą pasidaryti.

Sėdinčios princesės staigmenos Nepaisant to, kad laukia ištisas būrys gerbėjų, mažoji žvaigždė neskuba pasirodyti. Be to, ji – kaip princesė, patogiai įsitaisiusi sėdi, nors seniai turėtų būti pasiruošusi kelionei padėtimi žemyn galva. Aš jau visiškai susitaikau, kad bus ir antrasis cezario pjūvis – pirmoji duktė gimė būtent taip. Ką gi, žinau, ko tikėtis, gal taip ir gerai? Tačiau 39-tą savaitę mažylė op ir apsiverčia pilve! Taip pat staiga apsiverčia ir gimdymo planai. „Reikia bandyti gimdyti natūraliai“, – vieningos nuomonės laikosi Kauno klinikų gydytojai. Už palaikymą ir suteiktą galimybę esu jiems labai dėkinga. Tačiau tam, kad būtų galima pagimdyti natūraliai, visų pirma turi prasidėti gimdymas. O tai neįvyksta nei lapkričio 8 dieną, kuomet turėjo būti mažylės gimtadienis, nei savaitę po to. Ką gi, vykstu į ligoninę, kur mane turi paguldyti ir stebėti. Ir turiu prisipažinti: šią gūdžią lapkričio dieną visą nėštumą trukęs optimizmas staiga išgaruoja. Eidama ligoninės pastato link pasiduodu netikėtai užklupusiai baimei – iš jaukios namų aplinkos turėsiu atsidurti nesvetingoje ligoninėje! Su kiekvienu žingsniu baimė vis labiau nevaldoma. Registratūroje jau vos tramdau ašaras ir sunkiai ištariu savo vardą. Prisiklausiusi kalbų, jog klinikos yra tikra mėsmalė, nuolankiai atsiduodu likimui ir laukiu, kada ir mane pradės malti.

Ilgas laukimas Tačiau niekas to daryti neskuba, priešingai. Registratūros darbuotojos rūpestingai viską paaiškina ir palydi į tolesnius tyrimus. Toks pat malonus ir kitas personalas. Niekas niekur nevaiko, jokios arogancijos, bendravimas šiltas, daug šypsenų. Netrukus nuotaika pasitaiso. Įsikuriu palatoje, kur aplankiusi draugiška akušerė tuoj pat paaiškina ligoninės tvarką, parodo, kur yra higienos, personalo kambariai, kur turiu kreiptis, jei tik pastebėsiu, jog kažkas ne taip. Jau visai patenkinta skambinu sunerimusiai mamai raportuoti apie puikias sąlygas. Galbūt meniu ir nėra pats prašmatniausiais, bet, išskyrus manų košę su vandeniu ir garnyrui prie vištienos patiektus piene išvirtus ryžius, visa kita buvo valgomas maistas. Kol mano palatos kaimynės keičiasi kaip kaleidoskope – išvyksta gimdyti tai vienos, tai kitos, aš laukiu. Kada gi prasidės tie pirmieji artėjančio gimdymo ženklai? Klinikų požemiuose atrandu neblogą valgyklą, paštą, biblioteką su internetu. Kai jau buvau perskaičiusi beveik visas ten mane dominusias knygas ir tapusi neoficialia kitų gimdyvių gide po klinikas, lapkričio 24 dieną gydytoja nusprendžia, kad be skatinimo iš vietos nepajudėsime ir siunčia mane į gimdyklą.

Pirmos dienos – sklandžios Keliauju ten su nerimu širdyje – girdėjau, kad su skatinamaisiais gimdymas daug skausmingesnis. Dabar, kai rašau šiuos žodžius, atrodo, kad ne taip baisiai skaudėjo, vis tik tuo metu buvo sunku – viskas ėjosi labai lėtai, baugino nežinia, kiek tai dar tęsis. Ar nesibaigs galiausiai mano gimdymo istorija ant operacinio stalo? Vis tik ne – ilga, dieną ir naktį trukusi, mažylės kelionė pasiekė tikslą ankstyvą lapkričio 25-osios rytą. Pasaulį riksmu pasveikina 51 cm ir 3265 g sveriantis mūsų turtas. Pirmosios dienos sklandžios – maitinti sekasi puikiai, jokių žaizdelių, mažylė kantriai traukia sočius priešpienio lašus, gerai pasisotina ir pravirksta retai. Tuo metu aš, laiminga ir atsipalaidavusi po sunkaus darbo, jau vėl kikenu skaitydama šmaikščiai parašytą knygą apie vieną iš Polinezijos tautų – rarojiečius. Laikotarpis po gimdymo lengvesnis nei po operacijos. Greitai ne tik užverčiu paskutinį knygos puslapį, bet ir išgirstu, jog esame išleidžiamos namo. Išvykstant mums sėkmės palinki rūpestingosios akušerės ir užvėrus ligoninės duris prasideda savarankiškas gyvenimas, kurio, tiesą tariant, aš, jau antrąsyk tapusi mama, prisibijau.

Jokio laukto chaoso Prisiminus pirmąsias savo pirmosios dukters dienas, prieš akis iškyla visiškos sumaišties vaizdas: jautiesi kalta, kad prausiesi duše, kiekvienas riksmas kelia paniką, šeimos nariai susiskirstę į tuos, kurie bijo net prisiartinti, ir į tuos, kurie drąsiai išbando savo patirtį su naujagimiais. Niekas nepadeda. Greitai jau verkiame abi. Turbūt šis jausmas yra gana neblogai pažįstamas daliai mamų. Šįsyk viskas kitaip: namuose – neregėta ramybė. Nejaugi tikrai būna vaikų, kurie tik valgo ir miega? Kol ši idilė tęsiasi, galiu atgauti jėgas po gimdymo. Parvykus iš ligoninės jau laukia močiutė, privirusi puodą balandėlių ir šiltai iškūrenusi namus, tuoj pat iš darželio grįžta ir vyresnioji dukra. Ypatinga seserų susitikimo akimirka nufilmuojama. Marija priėjusi bučiuoja ir pasisveikina: „Labas, Mildute.“ O mes numatę kitą vardą – Gerda. Kai parduotuvėje pardavėjos paklausia, koks sesytės vardas, Marija atsako: „Ai, tėvai vadina vienu, aš kitu.“ Taigi, ką mes dar veikiame? Ogi sukišę nosis vis žiūrime į savo stebuklą ir negalime atsigrožėti. Tiesa, šio stebuklo veido išraiška kol kas nuožmoka, o šypsena pasirodo retai. Vis tik nieko nėra maloniau, kaip nosimi bakstelti į mažą nosytę, tave įdėmiai stebint dviem tamsiems kartais popikčiams, o kartais smalsiems taškiukams. „Ir kur aš atsidūriau?!“ – tarsi klausia jie.

Mokausi kūdikio kalbos Pirmieji sunkumėliai mus sutinka jau gimdymo namuose. Iš burnos sklindantys „ėėėė, hmmm ėėė“, raudonas veidukas su piktai surauktais antakiais bei suriestos kojytės reiškė vargus tuštinantis. Antros savaitės pabaigoje skausmai prasideda kur kas smarkesni, trunka ilgiau. Greitai ir be vertėjo išmokstu kūdikių kalbos, kuri susideda iš kelių pagrindinių balsių ir pasižymi tuo, kad joje daugiausia garsų skirti išreikšti toli gražu ne teigiamoms emocijoms. Trumpas šūktelėjimas „e“ reiškia: „Mane kažkas erzina.“ Tai gali baigtis gera žadančia tyla arba ilgu „ė“: „Skaudaaa, padėkit!“ Akivaizdu, kad mūsų mažajai sunku virškinti ir kartais tenka kentėti su ja po kelias valandas rytais ir naktį. Trečios savaitės pabaigoje su vyru jau išsigandę žiūrime vienas į kitą: mažoji praverkė nuo trečios popiet iki pirmos nakties. Tėvų baubas – diegliai? „Ir kas sakė, kad kūdikiu būti lengva?“ – mąsčiau pusiau gulom sutikdama vieną rytą su patogiai įsitaisiusiu kamuoliuku sau ant krūtinės, maloniai pučiančiu į akį.

Sudie, skanioji kakava... Greitai atliekama maisto revizija. Kuo daugiau naršau internete, tuo geriau suvokiu, kad dieglių priežastimi gali būti bene visas mano racionui įprastas maistas – žali vaisiai ir daržovės, pienas ir jo produktai, baltų miltų gaminiai bei dar nemažai kas. Kad ir kaip gundo suvalyti sultingą obuolį arba šviežių daržovių salotų, nusprendžiu, kad į raudoną kenčiantį veiduką žiūrėti kur kas sunkiau, todėl atsisakau viso maisto, kuris potencialiai gali tapti pilvo dieglių priežastimi. Mano valgiaraštyje nelieka nieko, išskyrus virtas daržoves, mėsą, kompotus (nuo kurių vėliau taip pat tenka susilaikyti) ir kai kurias kruopas. Atsitiktinumas tai ar ne – pilvuko dieglių sumažėja. Tenka atsisakyti ir mano dievinamos kakavos gėrimo, tačiau pakeičiu ją karštu šokoladu, nes grietinėlėje mažiau sunkiai toleruojamos laktozės nei piene. Žinau: kakava, šokoladas, alergijos... Bet, kaip pasakė vienas garsus gydytojas, žindanti motina – irgi žmogus. O mūsų neberia ir, atrodo, mažąją toks mamos meniu tenkina, nes ji vėl pradeda daug miegoti. Kai nieko neskauda, Gerdutė ramiai pabūna ir gultelyje, ir viena lovoje, kol aš tarškinu indais ruošdama pietus. Mamos rankų reikia tada, kai gyvenimėlis dėl vienų ar kitų priežasčių tampa sunkesnis.

Sušlubavusi teorija Tačiau grįžus iš Kauno į gimtąjį miestelį prieš šv. Kalėdas daug kas pasikeičia. Visų pirma, mažajai nedaro įspūdžio keliasdešimt kilometrų trukusi kelionė mašina, atvykus ji gana suirzusi. Prisitaikyti reikia ir prie naujos aplinkos, garsų, kvapų, temperatūros. Be to, šaldytuvo turinys kardinaliai prieštarauja ir mano susidarytam meniu. Neatsispyrusi suvalgau sultingą, saldų Kalėdų simbolį – mandariną, tačiau dėl to tenka praryti ir su tuo susijusias pasekmes: atsinaujinusius pilvuko skausmus. Rūkyta žuvis ir silkė, panašu, taip pat nepalengvina mūsų mažylei gyvenimo. Negana to, nors ir vėl pradedu skrupulingai žiūrėti, ką valgau, mergaitė vis tiek lieka nerami, grįžta bemiegės naktys ir dienos, kuomet pradedi gailėti ne tik kūdikio, bet truputėlį ir savęs. Visgi neleidžiu sau pasiduoti tokiems jausmams – daug lengviau sunkumus ištverti tada, kai darai tai galvodama apie mylimo vaikelio gerovę, o ne savo komfortą. Galvoje kirba mintis, ar tik nebus sušlubavusi žindančioms moterims nerekomenduotino maisto teorija? Žinau, kad Pasaulinė sveikatos organizacija pataria valgyti įvairų, visavertį maistą ir kad toli gražu ne visi medikai mano, jog pilvo diegliai tiesiogiai susiję su motinos mityba. Vis dėlto nusprendžiu kol kas savo „dietą“ tęsti ir patikrinti, ar tikrai mano suvalgytas maistas neturi įtakos mergaitės savijautai. Manau, kad toks ribojimas neturėtų labai pakenkti, jei bus daromas neilgą laiką. Kūdikiui augant bręsta ir jo virškinimo sistema, tad anksčiau ar vėliau mano maistas jau nebeturės tiek įtakos.

Gyvenimo būdo korekcija Pamenu, kad su pirmąja dukra jau nuo pirmo jos gyvenimo mėnesio nemažai keliavome, aplink buvo ir gerokai daugiau žmonių. Šįkart sąmoningai stengiuosi apsiriboti kuo siauresniu šeimos ratu ir vengiu bet kokių dirgiklių. Visas laikas skirtas pažinti naująjį žmogų, suprasti jo poreikius ir prisitaikyti prie jų. Pastebėjau, kad toks uždaras režimas man padeda išvengti streso, nes kiekvienas bendravimas ir kita aktyvi veikla vargina, todėl lieka mažiau energijos ir dėmesio naujagimiui. Be abejo, kiekvienas naujagimis yra skirtingas, todėl ir tėvai renkasi jiems tinkantį gyvenimo būdą.

Sima

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.