Šia tema jau neplanavome rašyti, tačiau matomi atvejai skatina grįžti prie žemės dirbimo temos. Iškrito sniegas, o laukuose dar galima pamatyti artojų. Ne vienas pasididžiuodamas socialiniuose tinkluose dalijasi dirvožemio gadinimo procesu. Kartais atrodo, kad didėjant informacijos ir žinių srautui, augintojai nesugeba įvertinti situacijos ir elgiasi chaotiškai.
Nualintą žemę beliks grąžinti miškams
Arimas savo laiku atliko teigiamą vaidmenį formuojant ariamąjį sluoksnį, tačiau nepamirškime, kad tuo metu vyravo gyvulininkystė, buvo išvežama pakankamai mėšlo ir kraiko, laikomasi sėjomainos. Per tą nemenką laikotarpį dirvožemis buvo paruoštas kitiems sprendimams. Neturint mėšlo ir nesilaikant sėjomainos agresyviu dirbimu dirvožemį galima labai greitai nualinti iki tokios ribos, nuo kurios pakilti bus labai sunku, o kai kuriais atvejais gal ir nepavyks, beliks nualintą žemę grąžinti miškams. Gal tai išeis į naudą, kas žino. Kalbant rimtai, tokių patirčių jau būta, daugelis žemės ūkio civilizacijų sunyko dėl netinkamo žemės ir gamtos išteklių valdymo, o tokių civilizacijų istorija yra geras priminimas, kad reikia saugoti gamtos išteklius. Žinoma, nereikia maišyti šio žieminio arimo su „civilizuotu“ arimu. Tačiau matomas „buitinis“ arimas skatina dirvožemio degradaciją. Paguodžia atvejai, kai augintojas su šypsena veide ir joniškietiška šnekta sako: „Pažiūrėk, – kalba ūkininkas, tarp pirštų trupindamas struktūringą žemę. – Tamsus, purus ir pilnas gyvasties. Tai – nuostabu.“ Didžiulio slieko galiukas išlenda iš žemės ir pasipiktinęs pasislepia. „Čia, – sako jis, rodydamas į mažas angas dirvoje. Pažiūrėkite į visas tas skyles, tai sveiko dirvožemio požymis. Didžiausia kliūtis sprendžiant problemą yra žmogaus protas.“
Atviras dirvožemis – bet kokios nederlingos žemės plotai, kuriuose nėra augalų, yra pagrindinis vėjo ir vandens erozijos objektas. Dideliuose plotuose dengiamasis pasėlis, pavyzdžiui, rugiai, puikiai apsaugo dirvožemį žiemą. Atėjus pavasariui, dengiamąjį pasėlį galima įterpti ir dar labiau pagerinti dirvą. Žiemos erozijos prevencija gali padėti išsaugoti jau turimus dirvožemio išteklius. Pažymėtina, kad labai svarbus vaidmuo tenka dirvožemio mikroorganizmams. Jie apdoroja dirvožemio maistines medžiagas, vykdo medžiagų apykaitą ir palaiko dirvožemio ekologines funkcijas, tačiau jie yra jautrūs dirvožemio aplinkos kokybės pokyčiams. Renkantis arimo laiką yra tam tikrų taisyklių. Kai rudenį dirvožemio mikroorganizmai praranda aktyvumą, derėtų nustoti galvoti apie arimą. Arimo laiką jaučia ne tik augalai, atsistojus vasarą lauke, nežiūrint į augalus, galima lengvai pasakyti, kada arta.
Gal problema ta, kad dauguma žmonių, išgirdę terminą „dirvožemio erozija“, įsivaizduoja didžiules dulkių audras, nunešančias viršutinį dirvos sluoksnį, ir potvynius, ryjančius upių krantus. Tik nedaugelis mano, kad šalti žiemos mėnesiai prisideda prie erozijos. Kaip ir šiltesniais mėnesiais, taip ir nukritus oro temperatūrai, dirvožemio erozija gali būti didelė problema. Mūsų klimato zonoje erozijos priežasčių žinojimas gali padėti augintojams planuoti darbus į priekį ir sumažinti žalingų aplinkos veiksnių poveikį dirvožemiui. Nereikia labai žemos temperatūros, kad prasidėtų erozija. Dabar pažiūrėję į arimo keteras pamatytume, kad jų paviršius šlapias, o pašalus tas paviršius sutrupės į smulkius agregatus ir jų surišti į stambesnius agregatus nepavyks. Ką kalbėti apie pastarųjų dienų arimą. Vėjas, sniego audros gali nupūsti neapsaugotą dirvą. Galima sakyti, kad žemė sušals ir viskas stabilizuosis, tačiau net ir po to, kai žemė yra įšalusi, dėl ekstremalių temperatūros pokyčių terminis dirvožemio skilimas gali reikšti, kad dėl žiemos vėjų atsiradusios smulkios dirvožemio dalelės keliaus dešimtis kilometrų. Išlygintas arimas ar dirvos paviršius, pridengtas augalais ar augalinėmis liekanomis, gali ne tik pagerinti dirvožemį, bet ir apsaugoti dirvą nuo vėjo erozijos.
Augalų šaknys – dirvožemio „armatūra“