Įspūdžiai aplankius Balkanus, buvusią Jugoslaviją

Traukė pažinti šiuos kraštus – graži gamta, kalnai, kultūra, istorija, religijų įvairovė. Su šeima (su 3 vaikais) keliavome mašina per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Serbiją. Šiaurės Makedoniją, Albaniją, Juodkalniją, Bosniją ir Hercegoviną, Kroatiją.

Kaip yra pasakęs senųjų kultūrų ir raštų tyrinėtojas, Biblijos vertėjas prof. Antanas Rubšys, „tik asilas iš kelionės negrįžta arkliu“. Kiekviena kelionė praturtina, keičia, padeda kai ką suvokti, kitaip vertinti.

Šio regiono istorija pasakoja apie Romos, Bizantijos, Osmanų imperijų užkariavimo laikus, galiausiai Jugoslavijos kūrimąsi ir iširimą, karus bei pastaraisiais dešimtmečiais besiplėtojančią turizmo plačią erdvę.

Kiekvienai šaliai skirdavome po kelias dienas. Iš aplankytų geriausią įspūdį paliko Šiaurės Makedonija ir Juodkalnija. Žinoma, ir Kroatija, bet joje jau būta, ir šiaip ši šalis labai jau turistų lankoma. O štai Makedonija – ji pigiausia iš aplankytų šalių, bet lankytinų gražių vietų turi labai daug. Tiesa, informacijos apie lankytinas vietoves trūksta, turizmas dar nėra tinkamai išvystytas. Potencialas dar didelis. Teko patirti ir kuriozinių situacijų, kai pagal informaciją turėtume apeiti kalnus ratu, o teko užkopti ir paskui tuo pačiu keliu grįžti. Beje, mūsų vaikai šį fizinį krūvį stebėtinai puikiai atlaikė: jie lankė Gamtos darželį, kur didelis dėmesys buvo skiriamas gamtai, žygiams.

Mūsų keliavimo stilius buvo miegoti palapinėse arba nuomotis butukus. Kūrėmės prie gražių ežerų, prie Adrijos jūros, kaip Albanijoje ar Juodkalnijoje. Kai kur ir naktimis būdavo per 20 laipsnių šilumos, bet kalnuose, kur miegodavome palapinėse, naktimis krisdavo ir žemiau 10 laipsnių šilumos.

Statyti ne sienas, o tiltus

Visuomenės nėra vienalytės – regiono šalyse yra didelės tautinės, religinės mažumos. Kuo toliau, tuo labiau įsivyrauja ramybė, bendradarbiavimas. Išskyrus nuo Serbijos atsiskyrusį (2008) Kosovą.

Kroatijai, Slovėnijai ir ypač Bosnijai bei Hercegovinai kurti savo nepriklausomybę teko konfliktuojant. O Makedonija ir vėliausiai Juodkalnija nepriklausomybę išsikovojo be karo. Tai tikriausiai dėl religinės sudėties – šiose šalyse daugiausia krikščionių stačiatikių, kaip ir Serbijoje. Slovėnijoje, Kroatijoje vyrauja krikščionys katalikai, o štai Bosnijoje ir Hercegovinoje – musulmonai. Serbai ėmėsi naikinti bendruomenes, labiausiai neatitinkančias jų tapatybės...

Tai žinant norisi šiam regionui ir mums patiems palinkėti mėgautis įvairove, taika. Ir nesureikšminti vienos tapatybės. Surasti savyje, kituose tapatybių įvairovę ir tame dideles galimybes, grožį. Statyti tiltus, o ne sienas tarp skirtingų kultūrų, kitoniškumų, įvairovės...

Gerai, kad mes neturime ambicijų atkurti kokią nors Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Galiu su šypsena ir savęs paklausti – kas aš: lietuvis, žemaitis ar kuršis? Kokiai valstybei reikėtų priklausyti, ar dar sukurti, ar atkurti?  

Čia mirė dirbtinė Jugoslavijos valstybė

Šie kraštai XIX a. – XX pradžioje savanoriškai telkėsi prieš Osmanų imperijos viešpatavimą ir įkūrė Jugoslavijos karalystę. Po Antrojo pasaulinio karo ji tapo socialistine Jugoslavija.

1912 m. Balkanų karas suvienijo slavus prieš turkų osmanų jungą, kuris čia truko daugiau nei pusę tūkstantmečio. Beje, apie jų žiaurumą pasakojo ir kartvelai, kai šį pavasarį lankiausi Sakartvele (Gruzijoje).

Nugalėjusio turkus Balkanų tautos pradėjo kariauti tarpusavyje dėl teritorijų, kam jų daugiau turi atitekti, kam jos kažkada prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų priklausė, kokia tapatybė turi vyrauti, o kokia – išnaikinta. 

Per ilgą osmanų valdymo laiką į tuos kraštus buvo atvežta žmonių su kita kultūra, religija, vietiniai gyventojai buvo verčiami tapti musulmonais. Ta kultūrinė įvairovė, susiklosčiusi per šimtmečius, skirstantis Jugoslavijai, labai skaudžiai pasireiškė. Serbai norėjo išlaikyti savo įtaką ir neleido kitoms tautinėms grupėms atsiskirti.

Labiausiai pagarsėjo savo konfliktu Sarajevo miestas. Miestas, menantis daug istorinių laikotarpių, paskutinį didžiausią konfliktą Europoje iki Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą.  Vadinamasis 3 Balkanų karas vyko 1992–1995 m., gyvi liudininkai prisimena Sarajevo miesto apsupimą, serbų vykdytą bosnių genocidą...

Čia mirė dirbtinė Jugoslavijos valstybė. Jugoslavija buvo viena valstybė su 7 tautomis, 4 kalbomis, 3 religijomis ir 2 rašto sistemomis. Ir šiandien jaučiasi karo žaizdos.

Beje, Sarajevas susijęs ir kita pasauline nelaime. Čia buvo įskelta Pirmojo pasaulinio karo žiežirba. 1914 m., kai serbų nacionalistas nušovė Austrijos–Vengrijos sosto įpėdinį jam lankantis tada šios imperijos okupuotoje Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Beje, šiandien Bosnijoje ir Hercegovinoje yra 3 Kultūros ministerijos, kurios pateikia skirtingus istorijos vertinimus...Pastebėtina, kad tie, kurie kažkada buvo daug užkariavę, po kurio laiko vėl bando savo tapatybę primesti kitiems...

Išvados po kelionės

Pasaulyje apstu ir kitokių – gražaus tautų sugyvenimo pavyzdžius. Prieš keletą metų lankėmės Alandų salose, kurios, susiklosčius tam tikroms istorinėms aplinkybėms, priklauso Suomijai, nors gyventojų absoliuti dauguma švedai. Jiems suteikta autonomija, švedų kalba valstybinė, bet formaliai priklauso Suomijai. Ir jokios čia bėdos – statomi tiltai, o ne sienos.

Globalizacija turi savo ir teigiamą ir neigiamą pusę. Lankydamasis provincijų miesteliuose, kad ir kokioje šalyje, pagalvoji: kodėl globalizacija pasitarnauja šlamštmaisčio plačiam paplitimui, o ne tolerancijos, pakantumo, sveikatingumo, žmogiškumo bendrų vertybių, sąmoningų ryšių sklaidai. Beje, plastiko pakuočių, skardinių šiukšlių prie ežerų lankytose šalyse apstu. O iki šiukšlių rūšiavimo jų sąmoningumas dar tikrai nepribrendęs (čia nekalbu apie Kroatiją, Slovėniją ir Juodkalniją).

Vertinkime savo unikalią kultūrą, istorinę patirtį. Graži Lietuvos gamta, apstu ežerų ir upių, kai kitose šalyse iki kokio nors atviro vandens telkinio tenka ilgai važiuoti. Tik ką žmonės mūsų paplūdimiuose veikia – sveikatinasi, tikrai poilsiauja ar užsileidžia garsią muziką ir vartoja alkoholį?

Pamačius kitų gražiąsias ir bjauriąsias puses, labiau įvertini ir savąsias.

Juozas DAPŠAUSKAS

Autoriaus nuotraukos