Istorija tampa įtaigesnė, kai jos galima paragauti ar gatvėje sutikti

Prie buvusios sinagogos – stendas

Kupiškio etnografijos muziejus, jo istorikai ir specialistai pastaraisiais metais nuosekliai gilinasi į prieškariu gausios vietos žydų bendruomenės istoriją, skaudų holokausto laikotarpį, dar daug kur regimą materialųjį buvusios bendruomenės paveldą. Tam skirti leidiniai apie miesteliuose ir rajone išlikusius žydų statinius ir kapinaites, apie kulinarinį paveldą, surengta istorikų konferencijų. Šių metų rudenį su partneriais įvykdytas kelis mėnesius trukęs žydiškojo paveldo sklaidos projektas lietuvių ir žydų bendruomenėms Aukštaitijoje, moksleiviams ir jaunimui Kupiškio ir Vilniaus rajonuose.

Renovuota Kupiškio biblioteka, vienas iš labiausiai šią vasarą lankomų miesto objektų, yra unikali savo istorija: čia prieškariu buvo žydų maldos namai, tai patvirtina nemažai išsaugotų vidaus interjero ir išorės architektūros elementų. Bibliotekoje, prie pat paradinių durų, yra per holokaustą mieste nužudytų žydų memorialinė lenta, joje surašyta 820 vardų ir pavardžių. Ši informacija (813 pavardžių) dar pokariu surinkta ir išsaugota garsios kraštotyrininkės ir akušerės Stefanijos Glemžaitės rūpesčiu. Kupiškėnų atidumas ir jautrumas savo krašto istorijai, taip pat ir skaudžiajai jos daliai, yra su dėkingumu ne kartą akcentuotas žydų bendruomenės atstovų, šio krašto žydų išeivių palikuonys noriai paremia atminties įamžinimo iniciatyvas.

Tokia iniciatyva – naujas informacinis stendas miesto centrinės aikštės pakraštyje, pakeliui į biblioteką. Kadaise toje vietoje, aplink visą aikštę, stovėjo žydų parduotuvėlės, amatininkų dirbtuvės, ir visai greta – maldos namai. Lentoje pasakojama miestelio žydų bendruomenės istorija nuo seniausių laikų iki Antrojo pasaulinio karo, iki holokausto. Idėja brandinta kelerius metus, ji įgyvendinta parengus projektą, finansiškai parėmus Philipui Shapiro, kurio seneliai iš motinos pusės, kilę iš Kupiškio, dar praėjusio amžiaus pradžioje emigravo į Ameriką. Informacija lentoje pateikiama lietuvių ir anglų kalbomis, taigi šis atminties įamžinimo ženklas skleis žinią plačiai visiems, kurie atvyks čia ir paskaitys.

Knyga – kaip paminklas

Praeitis gyva, jeigu yra ją prisimenančių žmonių. Kai žmonių nebėra, išlieka jų pasakojimai, tik reikia nepavėluoti, laiku išklausyti ir užrašyti. Tai prieš dvidešimt metų padarė mokinukai, jaunieji muziejininkai iš Kupiškio L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos ir jų vadovė Aušra Jonušytė. Mokiniai tada aplankė senuosius Kupiškio gyventojus ir užrašė, ką jie prisimena apie mieste gyvenusius žydus, apie jų amatus, šeimas, vaikus, atsitikimus, kasdienybę. Tie užrašai liko aplankuose. Muziejininkei ir istorikei A. Jonušytei kilo mintis suteikti pasakojimams „kūną“, tai yra parengti knygą, ir pridėti šiandienos spalvų – pakviesti Kupiškio meno mokyklos mokinius iliustruoti pasakojimus.

Mintis jauniesiems dailininkams ir jų mokytojoms patiko – įsitraukė 40 mokinių, prisidėjo dailės mokytojos Rima Kalinkienė, Rita Laskauskienė ir Rimgailė Laskauskaitė. Mokiniai skaitė istorijas, žiūrinėjo senas nuotraukas, vaikščiojo po miestą, ieškojo senamiesčio gatvelių ir senų namų. Rezultatas toks, kokio patys sumanytojai ir vykdytojai nesitikėjo. Kraštotyros leidinys „Kupiškio žydų bendruomenės atspindžiai. Kupiškėnų atsiminimai apie žydų bendruomenę“ susidėjo neįmantrus, bet įdomus, kuklus, tačiau stebinantis vaikiška vaizduote, jaukumu, panaudotų piešimo technikų derme. 83 puslapių knyga išleista lietuvių ir anglų kalbomis, yra ir elektroninė knygos versija, taigi istorijos ir praeities įamžinimo sklaidai nėra ribų. Bet turėti ir liesti savo knygą – maloniau, jau dabar 200 egzempliorių tiražu išleista knyga tapo retenybe.

Iš kur tie beigeliai?

Sakoma, kad žmogaus prisiminimai glaudžiai susiję su kvapais ir skoniais. Informaciją smegenys patikimiausiai išsaugo ir įsimena, kai pavyksta juos susieti su kitais jutimais, su ragavimu, su uosle.

Žydiškajam paveldui skirtuose muziejininkų ciklo renginiuose gražaus darbo turėjo muziejaus padalinio Uoginių amatų centro edukatorė Sandra Juknienė. Degustacijos dabar labai populiarios, o žydiškoji virtuvė ir kulinarija – lietuvių dar neištyrinėtos sritys, nors daugelis kasdien vartojamų pamėgtų patiekalų, neįtikėtina, yra žydiškasis paveldas.

Beigeliai matomi turguose, vežami namiškiams lauktuvių. Dovilė Rūkaitė, Vilniuje jau dešimtmetį veikiančios „Beigelių krautuvėlės“ įkūrėja ir edukacinių programų vadovė, pasakojo, kad beigeliai yra tapę pasaulio kulinarinio paveldo svarbia dalimi, o išplito per litvakų tradicijas daugiau nei prieš šimtą metų, tik dabar jau įvairiuose kraštuose (Kanadoje, Amerikoje, Izraelyje) turi savitumų, skirtingai verdami, plikomi, yra skirtingo dydžio, litvakiškieji – su skyle.

Edukatorė S. Juknienė degustacijoms kepė chalas – tradicines žydų šabo baltos duonos pynutes. Kodėl ši duona supinta į kasą? Nes per šabą žydams draudžiama dirbti net ir lengvus namų buities darbus, taigi negalima net duonai atriekti naudoti peilio, duona turi būti laužoma. Ypatingoms šventėms, Naujiesiems metams chala kepama apvali, saldi. Viename iš renginių buvo patiekti blyneliai su varške. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko išskirtinio, bet varškės įdaras – su juodaisiais pipirais. Keistas derinys. Tai yra Lietuvos žydų virtuvės receptas.

Tradicinė žydų virtuvė glaudžiai susijusi su religija, su judėjų šventėmis, maistas turi sakralią prasmę, daug maisto produktų tapę žydų tautos istorinės kelionės simboliais. Kupiškio etnografijos muziejus 2020 metais yra išleidęs knygą „Kupiškyje gaminti žydų virtuvės valgiai“, daugelis receptų surinkti bendradarbiaujant su krašto žydų išeivijos palikuonimis Amerikoje, Pietų Afrikoje, Kanadoje. Apie tai verta papasakoti išsamiau kitą kartą.

Autorės ir Aušros JONUŠYTĖS nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Knygos sudarytoja Aušra Jonušytė, iniciatoriai ir rėmėjai – Aldona ir Philip Shapiro.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.