J. Dapšauskas. Religijų spindesys ir šešėliai

Gyvenimo krypties ieškojau ir pradėjęs vienuolio kelią, buvau bažnytinių organizacijų direktorius, organizavavau didesnius ir mažesnius naujoviškus tikėjimo renginius, piligrimines jaunimo keliones į ekumeninę Taize bendruomenę Prancūzijoje ir pan., domėjausi skirtingomis religijomis, sveikatingumu, saviugda, psichologija, visuomenių ir kultūrų istorija, sąmoningais ryšiais.

Istorijoje žmonės ieškojo skirtingų Dievo apraiškų ir atrado

Kalbėti apie religiją ir skirtingas moralines sistemas, griežtus ir baigtinius tikybų atsakymus į sudėtingus žmogaus būties klausimus - nėra paprasta, dėl jų skirtingumų religijos buria bendruomenes ir žmoniją skaldo. Iš istorijos išėmus religiją atsivertų didelė tuščia ertmė. Iš psichologijos, filosofijos ištrynus religines patirtis –  žmogus būtų nepilnas.

Ateistai, matydami religijose akivaizdų prietaringumą ir nemoksliškumą, bandė ir bando religiją pašalinti iš žmonių galvų ir širdžių, tačiau ar su nešvariu vandeniu neišpylė ir kūdikio? Šios mano mintys tikiuosi leis platesniu žvilgsniu pažvelgti į religijas – jų nesureikšminant, nedviprasmiškai įvertinant tamsiąsiais jų ypatybes, bet ir pamatant didelę religinių patirčių vertę žmonėms bei telkiantį, ugdantį pobūdį visuomenei. O dar svarbiau, paskatins supratimą ir darną tarp religijų, padės mums kiekvienam pasidomėti, ką galime iš kiekvienos religinės patirties pasimokyti. Akivaizdu, kad religijos neretai labai supriešina žmones, dėl jos kyla ir karai, ypač, kai ji sutapatinama su kokia tautine tapatybe, valstybe, valdžios galia. Čia labiau kelsiu klausimus, į kuriuos gal net nereikia atsakymų, bet jie padės labiau suprasti bendrą tikėjimų lauką ir galimybę visiems sugyventi, bet nei vienos religijos, pasaulėžiūros nesureikšminti. 

Tikėjimas Aukštesne Jėga, kaip kiekvienas asmeniškai ją supranta

Ir per savo seminarus, kai naudoju sąvoką, mintį, patirtį – Dievas, Šventoji Dvasia pasitelkiu anoniminių alkoholikų praktiką, kai jie 12-os žingsnių sveikimo programoje naudoja svarbią jėgą atsispirti priklausomybėms – „Aukštesnė Jėga“, Dievas, pridurdami, kad kaip kiekvienas asmeniškai ją supranta. Nieko neprimetant.

Neretai istorijoje religijos mažai tesiskiria nuo kultūrinių, tradicinių, filosofinių ir politinių judėjimų. Laktancijus sąvoką kildino iš “religari” lotynu kalba “surišti”. Šis žodis gali turėti taip pat dvi prasmes: surišimas kaip vergystė, nelaisvė, sustabarėjimą, bet kitą - kaip ryšį tarp skirtingų elementų, sąveikavimą, visumą, bendrystę. Beje, joga taip pat turi tą pačią ryšio reikšmę, kaip ir tantra tam tikra prasme.

Visos religijos bando pasakyti, kad jų religija, patirtis, dogmos, moralė teisingiausia, tiesiogiai iš Dievo gauta, seniausia, paskutinis anapusybės Žodis ir panašiai. Jei jau gimei kokioje religinėje tradicijoje, nebandyk žvalgytis, tuo labiau perimti, o ką gero teigia ir kitos tradicijos.

Krikščionybė taip pat pasakytų, kad čia tai jau absoliuti tiesa. Beje, pagrindą bei galimybę ir kitose religijose surasti Dievą, viltį duoda pagrindinio krikščionių apaštalo Pauliaus kalba Atėnų Areopage bei jo pasakyti žodžiai graikų filosofams: „…kad žmonės ieškotų Dievo ir tartum apgraibomis Jį atrastų, nes Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes Jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28).

Mano požiūriu, kiekviena religija yra Dievo ieškojimas, kad ir apgraibomis. Ir visiškas nesusipratimas skubant teigti, kad kas ieško, būtinai paklius į pinkles, „suras“ tik velnio melą, fanatizmą, prietarus, sektantišką priklausomybę. Religijotyrininkai šiai laikais pataria visai nevartoti sąvokos “sekta”, nes tai tik gasdinanti, daugiaprasmė, niekinanti etiketė. Viliuosi, kad kiekviena religija atranda skirtingus Dievo aspektus. Bėda būtent prasideda, kai jau teigiama, kad štai radau absoliučią ir visiems privalomą tiesą, elgesio modelį, moralę, garbinimo būdą, nušvitimą, teisingiausią apreiškimą.

Religijos, jų patirtys, tradicijos, Dievo supratimas skiriasi. Tai puikiai galime pavaizduoti neregių ir dramblio alegorija.   Penki neregiai ėjo keliu ir kaip tik tuo pačiu keliu ėjo dramblys, ant kurio sėdėjo žmogus. Žmogus pradėjo šaukti: „Ei, traukitės iš kelio, ar nematote, kad ateina dramblys?“ Neregiai klausia: „O kas yra dramblys, į ką jis panašus? Mes juk akli, nematome.“ Jojikas sako: „Tai pačiupinėkite ir suprasite, kas yra dramblys.“

Vienas pačiupinėjo straublį, kitas – ausį, trečias – šoną, ketvirtas – koją, o penktas – uodegą. Dramblys ėjo ir nuėjo, o jie susirinko ir kalbasi. Tas, kuris čiupinėjo straublį, sako – dramblys panašus į smauglį. Antras sako – dramblys panašus į didžiulį lapą. Trečias sako – ne, jis panašus į marmurinę sieną. Ketvirtas sako – dramblys panašus į koloną. O paskutinis neregys sako – dramblys panašus į virvę.

Vienose religijose dievams aukoti vaikai, kitose – skatinama atjauta

Kita vertus, nevisai pagrįsti ir populiarūs pasakymai: „Visos religijos veda į Dievą“, „Skirtingi keliai į tą patį Dievą“. Taip, bet ir ne visada. Gali vesti į Dievą, bet gali ir į neapykantą, tamsumą, prietarus, vergystes, žudynes, terorizmą. Kiekviena religija turi savą Dievo sampratą, praktikas, bandymus atsakyti į pagrindinius gyvenimo prasmės ir tikslo, mirties, kančios, gimimo, gamtos reiškinių klausimus. Vienose religijose dievams buvo aukojami žmonės, vaikai, kitos religijos – tiesiog istorinių asmenybių, protėvių kultūrinis sudievinimas. Dar kitose per amžius tradicijose sukauptos dvasinės, psichinės patirtys, charakteriai, konfliktai ir sprendimo būdai, ryšiai, vidinės būsenos, reakcijos. Tai archetipai, kolektyvinė sąmonė ir pan. Turėkime mintyje, kad religijos ne tik susiformavusios prieš 2-5 tūkst. metų, bet ir žymiai anksčiau. Tačiau visose galime matyti filosofinį, vidinių ieškojimą kelią ir, norėčiau tikėti, vienokį ar kitokį tikrojo Dievo-Meilės-Tiesos bent apgraibomis suradimą.

Kai kurios religijos formavosi tiesiog iš baimės nepažintai realybei, kurios negalėjo sukontroliuoti, ją iš baimės garbino, bandė per magiją valdyti ar prisitaikyti, paklusti. Kas liūtą, kas kokį gamtos reiškinį, pavyzdžiui, griaustinį. O ką daryti, kai išrado žaibolaidžius, sugavo, “nukenksmino” Dievą?

Taip pat iškelkime keletą klausimų: ar iš viso leistinas kritiškas ir nešališkas religijų tyrinėjimas, kritika? Ar įmanomas dialogas, pagarba, bendras darbas žmogaus, visuomenės labui? Ar sveikas kritiškumas vieniems kitų atžvilgiu nepaneigia pagarbos principo? Ar tai jau religinių jausmų įžeidimas?

Būtinuose reikaluose tebūnie vienybė, abejotinuose – laisvė, visuose – meilė

Tai kaip ieškoti to bendro sugyvenimo visame pasaulyje, visuomenėse, kai religijos, kultūros, moralės matricos skiriasi?  Manau, auksinis principas išreikštas šiuose žodžiuose: “ Būtinuose reikaluose tebūnie vienybė, abejotinuose - laisvė, visuose – meilė.“ Neabejoju, jei ja vadovautumėmės, mūsų santykiuose – tiek tarp valstybių, bendruomenių, religijų, porų, šeimų ir visų žmonių – mūsų ryšiai būtų teikiantys žymiai daugiau pasitenkinimo, laimės. 

Tai puikus matymas, bet gyvenime labai greitai nuslystama nuo žavaus regėjimo, ar net dėl tos vizijos (ar iliuzijos) pridaroma pragariškų dalykų (tariamai gerais norais ir pragaras grįstas). Pažiūrėkime kaip net krikščionybė, kuri išskirtinai vadinama meilės religija, bet istorijos eigoje jos savimonė (katalikų, provoslavų, protestantų) ir išraiška neretai skyrėsi. Vietoj meilės –  grobuoniškumas, pavergimai ir tamsumas, neapykanta. Atkreipsiu dėmesį kaip net teologiškai nejučia buvo pagrįsta inkvizicija. Garsus viduramžių katalikų teologas Tomas Akvinietis išsakė mintį: jei griežtai baudžiami pingų padirbinėtojai, tai ar ne dar griežčiau turi būti baudžiami amžinosios tiesos padirbinėtojai? Ar ne logiška? Ir kur tai nuvedė...?

Laisvės ir požiūrių įvairovės laukas

„Teisusis protas. Kodėl gerus žmones supriešina politika ir religija“ autorius socialinės psichologijos tyrėjas J. Haidtas aptaria elgesio, moralės išraiškas, gebėjimą suderinti skirtingus požiūrius, moralės sistemas – tai svarbus dalykas bendruomenių, visuomenių vystymuisi, tačau, moralės sistema (matrica) jei ji suabsoliutinama, gali ir skaudžiai apakinti, skaudinti ir žudyti, stabdyti visuomenių augimą, gebėjimą vieniem kitus suprasti ir primti. Autorius teigia: „Religinės praktikos dešimtis tūkstančių metų jungė mūsų protėvius į grupes. Šios sąsajos dažnai tam tikra prasme apakina – kai asmuo, knyga ar principas paskelbiamas šventu, tikintieji nebegali juo abejoti ar objektyviai apie tai mąstyti.”

„Žmonės kuria moralines bendruomenes iš bendrų normų, institucijų ir dievybių, o jas gindami kovoja, žudo ir miršta net XXI amžiuje.” Akis už akį pasaulį padaro aklą.

Budisto ir meditacijų mokytojo B. N. Lindebland patirčių knygoje „Galbūt aš klystu” atkreipia dėmesį ir cituoja sufijų (islamo pakraipos atstovą, kaip žinia, musulmonų srovių yra visokių, ne tik karingo ir fanatiško džihado moralės) mintį: „Jau prieš aštuonis šimtus metų persų sufijus Rumi pasakė: „Anapus minčių apie tai, kas teisinga ir ne, plyti laukas. Ten ir susitikime.” Tiesą sakant, esu įsitikines, kad mūsų, trokštančių susitikti tuose laukuose tik daugėja.”

Man būtent šie laisvi laukai labai patinka, kur daugiau įvairovės, spontaniškumo, laisvės, atradimų, kur galima visas mintis, požiūrius priimti arba atmesti – be išankstinio nurodymo iš išorės ar savo turimo suformuoto nusistatymo. Svarbiausia atskirti, kas religijose yra esmingo, visiems tinkančios bendražmogiškos vertybės, o kas papildomos dekoracijos ar butaforijos. Arba būtent sukurtos struktūros, teiginiai, kurie padėtų kontroliuoti pasekėjus per baimę, kaltę ir gėdą. Kuo daugiau teigiamo, laisvo įkvėpimo, kurio religijose taip pat apstu.

Garsus sociologas Maksas Vėberis (Max Weber) prieš šimtmetį išsamiai analizavo religijos įtaką visuomeninei raidai, kad ji arba skatina imtis veiklos, atsakomybės, kūrybos, išminties, arba priešingai – sukausto pasyvume arba net aktyvioje neapykantoje, niurume. Amerikiečių psichologas ir filosofas Viljamas Džeimsas (Williams James, 1842–1910) išsamiai tyrinėjo religinių patirčių įtaką žmogaus gyvenimui, teigiamiems pokyčiams, likimo posūkiams, kad „aukštumų išgyvenimai“ (ar tai būtų religiniai, ar gyvenimiški) turi didelę ir teigiamą reikšmę žmogiškumui išsiskleisti.

Psichoterapeuto, išgyvenusio koncentracijos stovyklos siaubą, Viktoro Franklio plėtota prasmės terapija mato gilią vertę religinėje individualioje patirtyje, kaip ji padeda palaikyti žmogaus gyvenimo prasmingumą, tikslą, motyvaciją, sveikatą, kūrybingumą ir darną net esant labai sudėtingom, skausmingom gyvenimo situacijom.

Prisirišimas prie pasaulėžiūrų ir  ideologijų istorijoje ir dabar

Šiandien Vakarų šalys laikomos sekuliarios, mažai skiriančios dėmesio Dievui, religijai. Tačiau žmonės turi savas religijas, garbinimo objektus: muzikos, sporto dievaičiai, ideologijos. Ar čia nėra daugiau religinio jausmo, nei tradicinių religijų formaliose apeigose? Kai kas įžvelgia, kad ir psichoanalizė taip pat turi ryškius religinius elementus su jos kūrėju Zigmandu Froidu. Pastebima, kad norint tapti psichoanalitiku, būtina pačiam atlikti psichoanalizę pas kitą psichoanalitiką, pats Z. Froidas jos nepraėjo, siansų metu ant sienos kabo įkūrėjo portretas, psichoanalizė turi remtis dogmatišku įkūrėjo supratimu.

O kas pasakytina apie pasaulines vien paskutinių šimtmečių ideologijas - komunizmą, fašizmą, kraštutinį nacionalizmą ir pan. Ar jos nėra akivaizdžiai religinės? Su siaubingu įkarščiu, garbinimu, struktūra, šventais raštais, hierarchija, propaganda, smegenų plovimu ir pan. O su kokiu užsidegimu, aukodami savo sveikatą, asmeninį gyvenimą, santykius žmonės tarnauja ekonominio turtingumo, kapitalizmo „religijai“. Kaip veikia įvaizdžių, reklamos – nevisavertiškumo, nepakankamumo, baimės, gėdos mechanizmai...

Svarbu, koks religijose yra Dievo įvaizdis. Ar baisaus, savivaliautojo, nuotaikų valdomo siaubūno, kas  nereta graikų mituose. Prisiminkime ir Promentėjaus mitą, kai jis, paėmęs iš Dzeuso, atnešė mirtingiesiems ugnį, šviesą. Už tai Dzeuso buvo pririštas prie uolos kankynei... Ar mes tikime tokį Dievą, kurį iš baimės garbiname? Ar Dievą Meilę, kuris būtent yra už žmogaus išsiskleidimą, šviesą, augimą, bendradarbiavimą? Judaizmo Biblijos(Senojo Testamento) vertėjas Antanas Rubšys, apkeliavęs biblinius kraštus ir mokėjęs senovines kalbas teigė, kad Dievas Kūrėjas nori „žmogaus kūrėjėlio“, o krikščioniško (Naujojo Testamento) Biblijos vertėjo Česlovo Kavaliausko dažnai kartota mintis: „Žmogus - Dievo partneris“. Tačiau kiek dažnai krikščionybė visiškai nutoldavo nuo šios vizijos, esmės... Juk lengviau kontroliuoti per kaltę – privalomą nuodėmių išpažinimą tik kunigui, tik kunigai turi ezoterinę galią duoną paversti Kristaus kūnu ir pan., gasdinimais pragaro smalomis.

Pažiūrėkime į kitas religijas. Hinduizmas, nors tokia dievų daugybė, tarsi savaime yra labai pliuralistiška, tolerantiška. Nevisada. Tolerantiška tik savame lauke, panašiems. Nevyriausybinės organizacijos vertinančios religijos laisvės padėtį šalyse daug metų skelbia, kad Indija itin netolerantiška religinėms mažumoms šalis.

Jei susimaišo religija ir nacionalizmas, tada labai pavojinga reakcija gaunasi. Ar tokia pakantos, atjautos religija kaip budizmas gali tapti kiek fanatiška, agresyvi? Štai pavyzdys, Mianmaro „budistinis nacionalizmas“, rohinijų musulmonų mažumos engimas, persekiojimas. Jokios religijos neturi būti valdžios priviligijuotos. Ar tai būtų Lietuvoje, ar Lenkijoje, ar Rusijoje, ar Indijoje, ar Japonijoje, ar Šri Lankoje, ar Irane. Islamo kai kurių krypčių radikalumą ir žiaurumą religijos vardu ir nekalbėsiu, juos labiausiai ir taip žinome. Arba žydus ortodoksus, kurie vadovaujasi savo raidišku požiūriu. O ar nepribloškia, kai didelės Rusijos bažnyčios vadovas moralės vardu linkčioja idėjai, kad branduoliniu ginklu galėtų sunaikinti visą pasaulio civilizaciją dėl jų siauros, „šventos“ vizijos?

Dar retorinių keblių klausimų apie moralių įvairovę ir elgesio esmę –  meilę

Vienose religijose vyrams leidžiama turėti kelias žmonas ir sugūlovių, nekalbu jau apie Saliamoną, kuris išpūstais skaičiais turėjo 700 žmonų ir 300 sugulovių; karalius  Dovydas taip pat turėjo daug žmonų ir sugulovių. O kodėl moterys negalėjo turėti šimtus vyrų ir sugulovų? Ar tai tik patriarchato pasekmė? Ar Dievo moralė?

Vienose religijose griežta  monogamija, šiandieninėje vakarietiškoje kultūroje jau seniai norma „linijinė poligamija“, kai skiriasi ir vėl tuokiasi, o kaip su sutuoktinių sutartinėmis porų pasikeitimo svingerių patirtimis,  atvirais santykiais? Kai kuriose religijose poligamija yra norma. Musulmonų tradicija, moralė, kad moterys viešumoje turi visiškai dengti savo kūną, plaukus, neišryškinti kūno formų, tik akytės matosi iš po juodo rūbo. Tai Dievo valia ar vyrų nuosavybės principas?..

Beje, kai kam gal bus naujiena, kad ir vadinamieji 10 Dievo įsakymų (originalo hebrajų kalba  „dešimt teiginių“) vienas iš teiginių kalba pirmiausia ir esmėje apie nuosavybę, o ne seksualinį geismą. „Negeisi savo artimo namų, negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui” (Iš 20,17). Jei tavo nuosavybėje daugybė žmonų ar moterims – vyrų - viskas tvarkoje, svarbiausia nesikėsinti į kito nuosavybę? Ar į tai, ką jis per jėga paskelbė savo nuosavybe? Tai pastebima buvo pas žydus, kurie ir naujais laikais daug prisidėjo prie kapitalizmo formavimosi. Šiuos principus perėmė ir islamas, moterį laikydamas šalia kitų nuosavybės daiktų, kaip vertę šalia kitų verčių?..

O kaip su kastų sistema hinduizme? Su neliečiamųjų niekinimu, diskriminacija?  Tai Dievo valia, sumanymas ar žmonių egoizmo, kietaširdiškumo išraiška, faktas? 

Ar ne keblu su tom moralėm: kokios yra tariamai iš Dievo, o kokios paties žmogaus sugalvotos, istorijos eigoje susiklosčiusios? Tačiau tam reikia jau atskiro straipsnio. Bet tikriausiai labiausiai pataikysime į esmę vadovaudamiesi tiesiog meilės principu: mylėti ir save, ir kitus. Neveltui dar iki ankstyvųjų viduramžių  iškilus veikėjas Augustinas rašė: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Jei myli, norėsi bei darysi ir kitam gerą, kaip ir sau.

--

Juozas Dapšauskas yra sveikos gyvensenos populiarintojas, viešosios įstaigos „Sąmoningas ryšys“ vadovas