Kai darbas tapo hobiu, gyvenimas nusidažė laimės spalvomis

Įgyvendino seną svajonę

Daugų seniūnijoje, Vaikantonių kaime, įsikūrusi Krūkonių šeima daugelį metų puoselėjo mišrų ūkį. Dirbo apie 50 ha žemės, kurioje augino grūdines kultūras ir laikė per 20 pieninių karvių. Kai kuriais metais banda su prieaugliu padidėdavo ir iki 70 galvijų.

„Dirbome kantriai ir su meile, tačiau bėgant metams pieno ir gyvulių supirkimo kainos mažėjo, o dirbti reikėjo daug, be laisvadienių, atostogų, juk gyvuliuko bet kam nepaliksi, jie būdavo prisirišę prie mūsų. Be to, labai skaudžiai išgyvendavome vilkų išpuolius prieš galvijus, ypač jauniklius“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė O. Krūkonienė. Anot moters, augalai į šeimos gyvenimą neatėjo nei staiga, nei atsitiktinai.

Jais Onutė domėjosi nuo mažens. „Tai buvo mano aistra, domino ir vaistiniai, ir dekoratyviniai augalai. Svajojau tapti floriste-dekoratore. Visada stebėdavau, kaip apželdinti miestų skverai, kaip tarpusavyje derinami augalai, kokia jų spalvinė gama. Mugėse pirmiausia skubėdavau prie prekiautojų augalais, domėjausi jų naujienomis, o patikusius augalus nusipirkdavau. Galiu sakyti, kad vaikystės svajonė išsipildė, nors specialių mokslų nebaigiau, reikalingas žinias sukaupiau iš literatūros, kitų augintojų ir savo patirties“, – pasakojo O. Krūkonienė.

Ėjimas link prieskoninių ir vaistinių augalų ūkio įgavo pagreitį, kai prieš 15 metų dzūkė išgirdo, kad Vokietijoje vykusioje parodoje buvo pristatyta didelė mėtų rūšių įvairovė. Kiek-vienas galėjo išsirinkti labiausiai patinkančio skonio mėtą – šokoladinę, bananinę, žemuoginę, obuolinę, citrininę ar dar kitokią. „Mane mėtų rūšių gausybė sužavėjo, tad pradėjau domėtis, kur galėčiau jų nusipirkti“, – prisiminė O. Krūkonienė.

Pirmosios mėtų rūšys į Vaikantonių kaimą atkeliavo iš žemės ūkio parodos „Ką pasėsi“, vėliau pildėsi iš mugių ir įvairių šalies medelynų. Labai greitai O. Krūkonienės sodyboje augo apie 30 rūšių mėtų. Kai prisikaupė tiek rūšių, moteris sakė supratusi, jog galinti ir kitiems pasiūlyti vertingų augalų. Lankydamasi mugėse ji buvo pastebėjusi, kad žmonės domisi vaistiniais ir prieskoniniais augalais, nori juos auginti – sodybose, soduose ar balkonuose ir turėti sveikatai naudingų, skanių ir, svarbiausia, pačių užaugintų vaistažolių bei prieskonių.

„Prieš septynerius metus pirmą kartą sudalyvavę mugėje, palengva pradėjome mažinti gyvulių skaičių ir plėsti augalų ūkį. Paskutiniai galvijai iš sodybos iškeliavo prieš dvejus metus. Visko atsisakyti iš karto būtų buvę labai skausminga ir sudėtinga“, – apie kardinalų veiklos pokytį bei prieskoninių ir dekoratyvinių augalų ūkio „Augalų oazė“ įkūrimą kalbėjo O. Krūkonienė.

Ir naudingi, ir gražūs

Šiandien ūkyje „Augalų oazė“ vien mėtų auga per 90 rūšių, o suskaičiavus ir kitus vaistinius bei prieskoninius augalus, susidarytų ir pusantro šimto. Visus augalus ūkio šeimininkė augina 15 arų plote tarp gėlių ir žolynų, kuriuos taip pat daugina ir parduoda. Dar nedidelė dalis prieskoninių augalų įkurdinta kieme šalia pavėsinės, kad grožiu džiugintų akį, o kvapu suteiktų malonius pojūčius. Be to, labai patogu užsukus svečiui, prisėdęs pavėsinėje jis pats gali pasirinkti, kokia arbata norėtų pasimėgauti.

O. Krūkonienė tvirtino, kad vieną kurią nors labiausiai patinkančią mėtų rūšį būtų sudėtinga išskirti – jos visos ypatingos ir turi savybių, būdingų tik tai rūšiai. Mėtos skiriasi ne tik skoniu, išvaizda, bet ir augimu. „Vienos sparčiai plečiasi, kitos – lėtai. Bananinė ar žemuoginė atsibunda tik birželį, kai kitų rūšių mėtų arbata jau galima mėgautis. Pipirmėtė, citrininė ar šokoladinė irgi gana greitai auga. Daugelį sužavi bananinė mėta, pasižyminti ryškiu pernokusio banano skoniu ir visiškai neturinti mentolio. Įspūdinga ananasinė – išvaizdi, margalapė, malonaus švelnaus skonio, nežinodamas net nepasakytum, kad geri mėtų arbatą. Įdomi, išvaizda neprimenanti įprastos mėtos yra eukaliptinė, jos lapeliai tarsi spygliukai, savyje turi daug mentolio, todėl ji iš kitų mėtų išsiskiria labai stipriu aromatu. Baziliko ir levandinėmis mėtomis galima paskaninti pomidorus, įvairias salotas“, – su užsidegimu vardijo augalo, tapusio ūkio vizitine kortele, savybes mėtų augintoja.

O. Krūkonienės ūkyje galima rasti diemedžių, kvepiančių citrina ar koka kola, vaistinių isopų (juozažolių), čiobrelių – kmyninių, citrininių, apelsininių, bergamotinių. Norintiesiems stiprinti imunitetą, ji gali pasiūlyti vaistinę ežiuolę, žydinčią blankios rožinės spalvos žiedais. Imunitetui stiprinti vartojami lapai, žiedai ir net stiebai. „Dekorayvinės ežiuolės yra augesnės, ryškesnės, intensyvesnių spalvų, todėl perkantieji ežiuolių sveikatinimo tikslais turėtų į tai atkreipti dėmesį“, – patarė O. Krūkonienė.

„Augalų oazėje“ galima įsigyti įvairių melisų, šalavijų, apie kuriuos sakoma, kad jei auginsi šalaviją, niekada nemirsi, citrininių verbenų, raudonėlių, netgi peletrūnų, karčiųjų kiečių, dar kitaip vadinamu pelynu. Dzūkės nuomone, kartusis kietis labai vertingas augalas, pievoje augdamas jis gal ir nėra išvaizdus, bet perkėlus į gėlyną, nušvinta puošnia pilka spalva ir puikiai papildo šalia augančių gėlių spalvinę gamą. „Turime ir gaurometį, kurį perkeliame į vazonėlius iš natūralių augimviečių. Žmonės, žinantys apie gauromečio naudą, nori jį auginti, tačiau ne visi pažįsta, dažnai maišo su tokios pačios spalvos žiedais žydinčia raudokle“, – aiškino O. Krūkonienė.

Dekoratyviniai augalai

Augalų entuziastė yra aistringa sukulentų kolekcionierė, galinti pasiūlyti įvairiausių jų rūšių, taip pat moteris augina gausybę žolinių augalų: katažolių, buožainių, monardų, veronikų, veronikūnų, klemalių, čiaudulinių ir paprastųjų kraujažolių, viendienių ir dar daugybę kitų gėlių, kurias ir išvardinti, ir suskaičiuoti sunku. „Auginu tai, kas man pačiai gražu ir naudinga. Stengiamės, kad ir žiedų, ir šaknų būtų. Atskirų rūšių kiekiai nedideli, jų tūkstančiais kaip medelynuose neauginame, išskyrus jurginus“, – pabrėžė O. Krūkonienė.

Jurginų Krūkonių ūkyje kasmet auginama nuo 2 000 iki 2 500 kerų. Įvairiaspalvių augalų jūrą sudaro 500 veislių. „Gumbų atsisiunčiu iš įvairių pasaulio šalių. Pasitaiko ir kaprizingesnių veislių, tačiau daugelis Lietuvoje auga neblogai. Jurginai – madingos gėlės, juos nuotakos skina į puokštes, augina sodybose“, – gyrė jurginus augintoja.

Kadangi jurginų gumbus rudenį reikia iškasti, kad neiššaltų žiemą, sutuoktiniams, norintiems išsaugoti jų gausą ir įvairovę, teko renovuoti rūsį – sausinti, apšiltinti, atlikti hidroizoliaciją, įrengti lentynas. Be to, visą šaltąjį laikotarpį reikia stebėti rūsio mikroklimatą, kad gumbams nebūtų per drėgna, per sausa ar per šalta. Pasibaigus didžiosioms metų šventėms Krūkoniams prasideda pirmieji pasiruošimo pavasariui darbai – jurginų gumbų tvarkymas.

Didžiausias O. Krūkonienės pagalbininkas vyras, be kurio, moters teigimu, tokio ūkio nebūtų: „Jis įvedė laistymo sistemą, kartu su manimi važiuoja į muges, padeda jurginų gumbus sunešti, apipjaustyti ir visus kitus darbus nudirbti.“ Tėvams ūkyje noriai talkina ir Alytuje gyvenanti dukra Greta.

Darbas kaip hobis

„Pradėjus auginti prieskoninius augalus gyvenimas labai pasikeitė, nors dirbti reikia labai daug, nes augalas irgi gyvybė. Reikia laiku pasodinti, nuravėti, padauginti. Darbų daug, tačiau gali ir laisvą dieną turėti ir atokvėpio valandėlę kavos ramiai išgerti, kas auginant gyvulius buvo neįmanoma. Džiaugiamės tuo, ką darome, gyvenimas teka visai kitaip. Pragyventi iš tokio ūkio galima, tačiau reikia galvoti, dirbti, stengtis ir viskas bus gerai.

Norint sėkmės, į darbą reikia žiūrėti kaip į hobį, ne kaip į verslą – aš pasodinsiu, parduosiu ir uždirbsiu. Gyvenime gali nutikti visaip. Augalams reikia kantrybės, meilės, rūpesčio ir nuolat domėtis naujovėmis, nes žmonės jų nori“, – redakcijai savos laimės receptą įvardijo O. Krūkonienė.

Onutės ir Virginijaus KRŪKONIŲ nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.