Kai reikia, žemaičiai net labai greiti

Lietuvos ūkininkų sąjungai (LŪS) ir „Ūkininko patarėjui“ paskelbus akciją, kad bus renkami pinigai Ukrainai remti, šios sąjungos Telšių skyriaus ūkininkai per parą paaukojo 5 920 Eur. „Didžiausia vieno žmogaus aukota suma – 1 000 Eur, kiti aukojo po 200–500 Eur. Nesvarbu suma, svarbiausia, jog sąjungos nariai neliko abejingi, – sakė skyriaus pirmininkė Zita Dargienė. – Gal šiek tiek ir keista, bet aukas į mūsų sąskaitą pervedė vienas žmogus iš Panevėžio ir vienas mažeikiškis. Jie nėra kilę iš mūsų rajono, tačiau feisbuke radę mano pranešimą apie akciją, apsisprendė drauge su mumis joje dalyvauti. Surinktus pinigus iškart pervedėme į LŪS sąskaitą, kad tik jie kuo greičiau pasiektų Ukrainą. Aukas renkame ir toliau.“

Išgirdusi nusistebėjimą, kad žmonės taip greitai sureagavo į pirmininkės kvietimą, Z. Dargienė pasakė: „Kai tikrai reikia, žemaičiai būna net labai greiti.“ Ir ji teisi. Telšiškiai ne tik pinigus renka, bet ir savo turimus laisvus butus, sodybas siūlo nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Be to, jie atsiliepė ir į Ukrainos prašymą paremti maisto produktais. Ne vienas ūkininkas būtų mielai pasidalijęs savo šeimai paruoštais mėsos, žuvies konservais, bet buvo gautas nurodymas rinkti tik etiketėmis ženklintas dėžutes ir būtinai metalines. Telšiškiai ūkininkai juos perka parduotuvėse ir veža į žemės ūkio mašinų, agregatų detalėmis prekiaujančios Simonos Augustinienės parduotuvę „Agrogilė“. Jau turi surinkę apie 2 500 dėžučių. Netrukus siunta bus perduotos LŪS, o iš ten iškeliaus į Lenkijos–Ukrainos pasienį, kur ją pasiims Ukrainos žemės ūkio tarybos pasiuntiniai.

Be to, LŪS Telšių skyriaus ūkininkai praėjusį šeštadienį dalyvavo Telšių rajono savivaldybės organizuotame renginyje, kuris vyko Turgaus aikštėje. Į šią mugę LŪS nariai atsivežė savo pačių mėsos, daržovių konservų, medaus, kitų maisto produktų, numegztų kojinių, pirštinių ar pagamintų medžio dirbinių, kuriuos pardavė miestiečiams. Visi gauti pinigai iškart buvo metami į aukų dėžutę, o vėliau pervesti nevyriausybinei organizacijai „Blue / Yellow“.

Į savo sodybą ukrainiečius pasiryžę priimti ir Plungės rajono Vieštovėnų kaime gyvenantys ūkininkai Daina ir Julius Martišiai. Jų pieno ūkis – kompiuterizuotas, tad darbo jėgos reikia nedaug. „Apsigyvenę pas mus, galėtų įsidarbinti Plungėje, – kalbėjo ūkio šeimininkė. – Ne vienas mūsų kaimo gyventojas dirba rajono centre, o darbovietes pasiekia ir į namus grįžta autobusais, todėl problemų kilti neturėtų. Pasitarėme su Juliumi ir užpildėme anketą. Jei mūsų pasiūlymas ką nors sudomins, mielai priimsime. Aukojome ir pinigų. O kaipgi kitaip – tokia siaubinga nelaimė. Aš iškart sau pasakiau, kad nuo mano minčių, nuo mano ašarų niekas nepasikeis, tad reikia kažką daryti. Įsivaizduokite, kad mums taip, kas tuomet? Būtina padėti. Dabar tai turbūt ir daro visa Lietuva.“D.ir J. Martišiai, kaip, beje, ir dauguma gimusiųjų 1950–1970 metais, buvo įsitikinę, kad jie bus ta laimingoji, karo nepažinusi karta. Nors, kaip dabar ne vienas prisipažįsta, jų seneliai ir tėvai ne kartą yra sakę, kad ir jų vaikams bei vaikaičiams karo išvengti vargu, ar pavyks. Ir vis tiek mažai kas tikėjo, jog 21-ajame amžiuje gali dėtis tokie dalykai. Kai nemaža dalis žmonijos rūpinasi, kaip apsaugoti mūsų planetą nuo klimato kaitos, kovoja ne vien už žmonių, bet ir už gyvūnų teises, atsiranda išsigimėlių, kurie svetimoje valstybėje savo karo mašinomis griauna ne tik karines bazes ar gamyklas, bet šaudo į gyvenamuosius namus, žudo moteris, vaikus, senelius. Negana, jog griauna cerkves, kitus kultūros paminklus, jie taikosi ir į atomines elektrines...

„Gerai žinau, kad iš Rusijos ir rusų visko galima tikėtis, – pasakojo Rietavo savivaldybės Tverų seniūnijoje ūkininkaujantis Steponas Gedminas. – Rusijoje gyvenau 20 metų. Užaugau tremtyje, ten ir mokslus baigiau, tad šią tautą gerai pažįstu. Nemažai rusų – geri, nuoširdūs žmonės. Rodos, širdį tau atiduos... Tol, kol nepradedi kalbėti apie politiką. Tuomet ir atsiskleidžia jų didžiarusiškumas!“

Ūkininkas sakė, kad jis, kaip ir dauguma lietuvių, ukrainiečius jau parėmė pinigais, rems ir ateityje. „Tokius baisumus patiriančius žmones būtina gelbėti, nes nežinai, kada ir į kokią situaciją pats gali pakliūti, – tęsė pokalbį S. Gedminas. – Jei reikėtų, priimčiau juos į darbą, žinoma, tokiomis pat sąlygomis, kaip ir lietuvius. Jei yra manančių, jog karas – puiki proga pasinaudoti pigia darbo jėga, tai labai klysta.“

Feisbuke tarp daugybės lietuviams skirtų padėkos žodžių yra ir toks vienos ukrainietės įrašas: „Lietuva – maža šalis, bet jos širdis – didelė. Tokia didelė, kad telpa didelės šalies – Ukrainos – skausmas.

Lietuvos ūkininkų sąjungos Telšių skyriaus pirmininkė Zita Dargienė.