Kaimui atgimti geriausiai padeda teatras

Valstybės istorija rodo, kad lietuvybei ir tautos tradicijoms net sunkiausiais laikais padėjo išlikti kaimas ir gilus ten gyvenančių žmonių kultūros suvokimas. Tauragės kultūros centro režisierius, poetas ir fotomenininkas Sigitas Kancevyčius įsitikinęs, kad ir šiais laikais kultūra turi burti žmones. Pasak jo, neverta išradinėti dviračio – geriausiai pagelbėtų teatras. Tauragėje jau kelinti metai vykstantis kaimo teatrų sąjūdis savo idėjomis užkrėtė ir kai kurias aplinkinių rajonų kaimų bendruomenes.

Tarsi viena šeima Prieš pat Naujuosius Skaud­vilę pasiekė puiki žinia: jų teatras pakviestas vaidinti Vydūno Lietuvos šimtmečiui skirtoje respublikinėje Dainų šventėje. Po peržiūros Kudirkos Naumiestyje susirinkę pasikalbėti kaimo aktoriai dėkojo vieni kitiems, kad jie kartu, kad yra ir gali remtis vieni kitais. Tokie kolektyvai tampa stiprūs kaip kumštis, nes yra tarsi viena šeima. Dar mažesnis už Skaudvilę Batakių kaimas taip pat turi savo teatrą. Suburti šio kaimo bibliotekos skaitytojų teatrą buvo Sigito idėja. Jis tapo kolektyvo režisieriumi, o bibliotekininkė Laisvutė Pavalkienė – vadove ir viena iš aktorių. Anot pašnekovo, kito tokio bibliotekoje veikiančio suaugusiųjų teatro nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Veikia daug vaikų ir lėlių teatrų, bet suaugusiųjų teatras bibliotekoje – tik vienas. Su nostalgija teatro repeticijas prisimena Baltrušaičių kaimo bendruomenė. „Žmonės išsivažinėjo – vieni emigravo, kita ištekėjo, pagimdė ir apsigyveno mieste, vienas aktorius net į valdžią išėjo... Vėl atsitiesiame ir bandome statyti spektaklį pagal Algimanto Mackaus poeziją „Ir mirtis nebus nugalėta“, – sako režisierius.

Noras vaidinti užkoduotas genuose Sigitas tvirtina, kad lietuvio pasąmonėje yra užkoduotas noras vaidinti. Spaudos draudimo laikais žmonės vaidino net ir žinodami, kad už tai gali atsidurti katorgoje. „Mums dabar sunku suvokti, kaip jie galėjo šitaip rizikuoti. Bet kai žiūriu į žmones, vėlų vakarą savo laiką skiriančius repeticijoms, suprantu, kad jos duoda tiek pat, kiek tikinčiajam atlaidai. Kaime tikrosios kultūros ir bendravimo dabar liko mažai ir tas spragas puikiausiai gali užpildyti teatras. Mes nesimokom aktorinės technikos, scenoje negliaudom filosofinių temų – kalbam apie gyvenimą taip, kaip jį suprantam ir jaučiam. Profesorius Petras Bielskis sako, kad tai yra grįžimas prie tautodailinio teatro“, – tvirtina S. Kancevyčius. Teatras, kiti meno mėgėjų kolektyvai, pasak režisieriaus, yra būdas suartinti žmones. Kaime dabar dirba kiekvienas sau, susitinka tik epizodiškai. O kultūra buria žmones į kolektyvus. Vos pajutęs, kiek daug pasitenkinimo teikia kūryba, ir labiausiai užimtas žmogus suras laiko kultūrai. „Niekada neprašau žmonių aukotis. Sakau, jei jums to reikia, ateikite. Aš dirbsiu tiek, kiek jums reikės. Man nesvarbu, kad turiu keturis kolektyvus, bet gaunu atlygį tik už pusę etato. Man svarbiausia būti su jais“, – šypsosi S. Kancevyčius ir prideda, kad dar suburs tiek teatrų, kiek jį kviesis patys žmonės. Tam užtenka kaimo ir su keliom trobom, svarbu, kad jose gyventų žmonių.

Anksčiau jautėsi labiau vertinamas Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose režisūros studijas 1987 metais baigęs ir menotyros magistro diplomą 2012-aisiais Klaipėdos universitete apsigynęs S. Kancevyčius kultūros srityje sukasi jau tris dešimtmečius, tačiau tikina, jog nepriklausomoje Lietuvoje nepajuto jokio kultūros atgimimo. Priešingai, sovietmečiu jautėsi net labiau vertinamas. Dabar, pasak režisieriaus, laimi tik prisitaikėliai ir pataikūnai. Tauragė anuomet buvo didelis pramoninis miestas, kiekviena gamykla turėjo savo saviveiklininkų kolektyvus, tad jaunam režisieriui Dainų šventėje tekdavo vadovauti tūkstantinei šokančių, dainuojančių žmonių miniai. Kai Gaurėje duris atvėrė nauji kultūros namai ir jį pakvietė ten dirbti, Sigitas suprato, koks yra reikalingas: kad jaunas specialistas iš tolimo kaimo nepabėgtų, kolūkis jam skyrė butą, prie direktoriaus pareigų dar pridėjo pusę kontoros ūkvedžio etato, garantavusio papildomą uždarbį. Dabar su panieka teigiama, kad kultūra anuomet buvo skirta ideologijai formuoti. „Bet mes niekada to nesureikšminome – darėme, ko reikalavo, su kreiva šypsenėle, tikėdami, kad žmonės supranta ir moka atsirinkti. O dabar ar mažai valdžios nurodymų gauna kultūros darbuotojai? Nuolat jaučiame kvėpavimą į pakaušį, savotišką cenzūrą, kuri labai priklauso nuo vietos valdžios supratimo apie kultūrą. O ką daryti, kai to supratimo nėra?“ – svarsto režisierius.

Cenzūra per finansavimą Pernai liepą Skaudvilėje vykusiai XXIX Lietuvos klojimo teatrų krivūlei rengti Tauragės savivaldybė skyrė 200 eurų, tradiciniam tarptautiniam festivaliui „Rugpjūčio lyrika“, kasmet į Baltrušaičių kaimą pritraukiančiam geriausius Rusijos, Ukrainos, Lietuvos atlikėjus – perpus mažiau. Kaip turi jaustis kultūros darbuotojas, likęs tuščiomis kišenėmis? „Kovingai, nes iš karto buvo aišku, jog norima sužlugdyti nepageidaujamą renginį, parodyti, kad esi nieko vertas darbuotojas“, – tvirtina S. Kancevyčius, savivaldybės sprendimus priimantis kaip iššūkį. „Rugpjūčio lyrika“ pernai Tauragėje tapo sensacija: mažame kaimelyje koncertavo muzikos žvaigždės iš Kijevo – grupė „Taruta“. Tuo metu Tauragės miesto šventėje koncertuoti pakviestam Marijonui Mikutavičiui savivaldybė sumokėjo apie 20 tūkst. eurų, metais anksčiau dainavusiai Džordanai Butkutei – veikiausiai 14 tūkst. eurų. „Tiek kainavo pusantros valandos koncertai, nesukūrę jokios išliekamosios vertės. Už kieno pinigus valdžia taip kėlė savo reitingus? Aišku, už lėšas, kurios turėjo būti skirtos tikrajai kultūrai“, – teigia režisierius. Pasak Sigito, jau įprasta, kad kultūros darbuotojai turi vaikščioti ištiesta ranka ir prašinėti paramos. Negavai, mokėk iš savo algos, kurios užtenka tik kelionės į repeticijas išlaidoms. Duonai pinigų tenka susirasti dirbant kitur. Kas dar Lietuvoje, be kultūros darbuotojų, tą daro?

Diplomą į kišenę – ir į Londoną S. Kancevyčius teatrą vadina savo sielos šauksmu ir tikina visada norėjęs tik jam atsidėti. Dirbdamas savivaldybėje statė spektaklius Tauragės liaudies teatre, buvo įkūręs teatrą Taurų gyvenvietėje, savo kolektyvams pats kuria pjeses. Nesitikėjo, kad vienas sugebės tiek daug aprėpti, tačiau visą laiką vylėsi, jog atsiras jaunų režisierių, norinčių kartu dirbti. Nors kasmet universitetai išleidžia dešimtis kultūros specialistų, į Tauragę jie nevažiuoja. Atsiima diplomus ir iškart nusiperka bilietą į užsienį, nes per ilgą laiką Lietuvoje susidarė stereotipas, kad meno, kultūros, mokslo žmonės čia nereikalingi. „Atrodo, kad kažkur tūno juodasis genijus ir daro viską, kad tik Lietuvoje būtų blogiau. Kainos kyla, o algos stovi vietoje – tai rodo, kaip krinta mūsų darbo vertė, kaip vis labiau menkstame. Nebijau būti apšauktas prorusišku, bet iš tiesų žaviuosi, kaip ten, nedraugiškoje mums valstybėje, vertinami jauni specialistai“, – sakė Sigitas, pasakodamas apie Sovetsko (Tilžės) miesto teatro „Tilzit-teatr“, su kuriuo jis bendrauja ne vieną dešimtmetį, patirtį. Profesionalus teatras, sovietmečiu visada priklausęs didžiosios šalies rusakalbių teatrų dešimtukui, jaunų aktorių pasikvietė net iš Sibiro. Pirmus metus teatras juos aprūpino butais ir sumoka visus nuomos bei komunalinius mokesčius. Šiek tiek mažesnė parama bus skiriama ir dar dvejus metus. „Negaliu net įsivaizduoti, kad tokia parama galėtų būti Lietuvoje. Dirbdamas bibliotekoje lankiausi Estijoje ir su kolegomis pasikalbėjau apie atlyginimus – bandžiau išsiaiškinti, kiek jie ten uždirba, bet labai greitai supratau, kad mūsų algos tokios mažos, jog estams nejauku net apie tai kalbėti“, – pastebėjo S. Kancevyčius.

Laimei reikia ne tik pinigų Režisierius pripažįsta, kad ne vien alga motyvuoja kultūros darbuotojus, žmonėms reikia ir palaikymo. Būdamas Tauragės viešosios bibliotekos direktoriumi, visada jautė buvusio rajono mero Prano Petrošiaus rūpestį – jo nuoširdus domėjimasis bibliotekos reikalais, pasak Sigito, darbuotojams augindavo sparnus. Su kultūros darbuotojais buvo susitikęs ir naujasis rajono meras Sigitas Mačiulis, praeitą pavasarį žadėjo pakviesti prie apskritojo stalo padiskutuoti apie kultūrą. Greitai bus metai, o žodis vis dar neištesėtas. „Man taip netikra atrodo, kai išrinkti į valdžią politikai staiga tampa renginių lankytojais, nors niekada anksčiau net nosies į kultūros įstaigą neįkišdavo. Dabar atvažiuoja, kalba, o mes taigi matome, kad patys netiki tuo, ką sako – tai kaip kitas gali patikėti? Bando mokyti, kaip turime dirbti, nors kartais klausaisi ir supranti, kad tam „mokytojui“ trūksta net elementariausių skaitymo įgūdžių“, – šypsosi pats kažkada savivaldybėje dirbęs, bet nuo politikos atitolęs, užtat visa širdimi į kultūrą ir kūrybą pasinėręs Sigitas. Jis sako labai daug tikėjęsis ir iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovų Seime, ypač Ramūno Karbauskio, kuris pats ėmėsi vadovauti Kultūros komitetui, nes negali nepritarti jam, jog kaimas turi ir gali atgimti per kultūrą. Tačiau dabar mano, kad tai buvo tik gražūs žodžiai. Su žmonėmis reikia kalbėtis

Lietuvoje yra buvę daug sunkesnių laikų, bet žmonės išgyveno visas priespaudas, net kolektyvizaciją iškentė. Vieni kitiems padėdavo darbus nudirbti, vaikus auginti, jei kažkam trobos sudegdavo – susirinkdavo visas kaimas ir atstatydavo. Gal dabar kam ir atrodo keista, bet tada laukai skambėjo nuo dainų. Žmonės gyveno ir dirbo bendruomenėje, jautė artimą ryšį vieni su kitais, nes be bendruomeniškumo nebūtų išgyvenę. Ir dabar reikia grįžti prie to laimę garantuojančio bendruomeniškumo. „Valdžia formaliai pritaria, kad to reikia, bet nieko nedaro, todėl kaimas užsidaro savame kiaute. Jei kuris nenori teatre vaidinti, tegul ateina kartu pabūti – gal norės megzti, krepšius pinti ar drožinėti, tegul tik bendruomenių namai su europiniais remontais nestovi tušti. Kalbėtis su žmonėmis reikia. Bus dialogas, atsiras ir supratimas, kad jie yra reikalingi. Bet žmonės jaučia, kad valdžios rūpestis apsimestinis, ir geriau emigruoja nei stengiasi išgyventi Lietuvoje“, – mano Tauragės kultūros centro režisierius S. Kancevyčius.

Daiva BARTKIENĖ ŪP korespondentė