Karvės žvelgia į kelią...

Justinas ADOMAITIS „ŪP“ korespondentas „Lietuvos pieno ūkis turi potencijos įsitvirtinti Europos ir pasaulio rinkoje“, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Deividas Kliučinskas. Istorinė atmintis liudija, jog Lietuvos pieno sektoriuje depresijos vos ne įprasta būsena. Galbūt tai susiję su „prakeikta lyrikų tauta“, šiaurietišku mentalitetu, saulės, kartu ir optimizmo trūkumu. „Ūkininko patarėjuje“ publikuojama tarpukario pienininkystės apžvalga („Lietuvos Pienocentras, 1923–1936 m.“) liudija apie permanentinį šalies pieno sektoriaus sunkmetį, kuriam įveikti tėra vienas kelias – pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų vienijimasis, visų grandžių kooperacija. Pastaraisiais dešimtmečiais ūkininkų ir jų verslo partnerių pozicijos priminė katės ir šuns dialogą. Pieno gamybą politikai vadino šalies ekonomikos varikliu, tačiau pastaruoju metu, ypač po Rusijos embargo, tas variklis ėmė čiaudėti. Pieno sektorius priartėjo prie pavojingos ribos. Pavyzdžiui, 2012 m. šalyje buvo įregistruota 69 642 ūkiai, laikantys karves, praėjusių metų gale liko 52 492 ūkiai, o šių metų birželį – tik 27 676. Pagrindinės tokio mažėjimo priežastys – mažos pieno supirkimo kainos ir garbus ūkininkų amžius. Atsakymų buvo ieškota protesto akcijose Vilniuje ir pasitarimuose Briuselyje. „Esate globalios pieno rinkos dalis ir privalote ieškoti savo nišos“, – toks ES komisarų patarimas pieno gamintojams optimizmo nesukėlė. Bandymai administracinėmis priemonėmis sureguliuoti pieno supirkimo kainas baigėsi nesėkme. – Lietuvos pieno ūkis gyvena ne pačius geriausius laikus, tačiau apie rinkoje prarandamas sektoriaus pozicijas kalbėti dar anksti, – įsitikinęs Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriaus pavaduotojas Deividas Kliučinskas. Valstybės institucijos pasirūpino naujomis šalies pieno produkcijos eksporto rinkomis. Neseniai žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė susitiko su Lietuvoje viešėjusiais Naujosios Zelandijos ūkininkams priklausančios kooperatinės bendrovės „Fonterra“ atstovais. Apie keturis milijonus gyventojų turinti valstybė skaičiuoja ir tokią pat karvių bandą. Per metus šalyje pagaminama 21 mln. t pieno produkcijos, 95 proc. jos eksportuojama į 100 pasaulio valstybių. Naujosios Zelandijos ūkininkai už pieno žaliavą gauna tokią pačią kainą, kaip ir ES pieno gamintojai, tačiau, skirtingai nuo europiečių, nėra lepinami subsidijomis. Jau penkerius metus „Fonterra“ kooperatyvas bendradarbiauja su „Rokiškio sūrio“ bendrove, čia gamina aukštos kokybės išrūgų koncentratą. Rinkos analitikai kalba apie pasaulyje augantį pieno vartojimą. Pieno gamybą didina gilias šio verslo tradicijas turinčios ES šalys – Airija, Nyderlandai, Vokietija, Prancūzija, Italija. Neseniai Lietuvos pieno gamintojų atstovai lankėsi Europos pieno tarybos pasitarime Liuksemburge. Prognozės gana santūrios: mažinti pieno gamybos kaštus, optimizuoti ūkius ir kooperuotis, suvienijant gamybą, perdirbimą ir prekybą. – Lietuvos pieno ūkis artėja prie europinių standartų, - pastebi VMVT direktoriaus pavaduotojas D. Kliučinskas. Jo teigimu, šalyje 2016 m. sausio 1 d. laikomų karvių skaičius, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo 8,7 proc. Karvių bandų skaičius nuo 2013 m. iki 2016 m. sumažėjo 24,6 proc., vidutinė karvių banda padidėjo 26,2 proc. ir šiuo metu siekia 5,73 galvijo. Pieno gamintojų skaičius per metus sumažėjo 13 proc. Tačiau karvių bandų dydis ir pagaminamo bei superkamo pieno kiekiai kasmet auga. „Ūkininko patarėjo“ prašymu dešimties teritorinių VMVT specialistai parengė ataskaitą apie kiekvienos apskrities pieno ūkių skaičiaus pasikeitimus. Pavyzdžiui, Alytaus regione 2016 m. birželio 1 d. pieno gamyba vertėsi 2 704 ūkiai, nuo metų pradžios iš verslo dėl amžiaus ir mažų žaliavos supirkimo kainų pasitraukė 388 pieno gamintojai, kurie 651 karvę pardavė į Lenkiją arba išvežė į skerdyklą. Klaipėdos regio­ne iš pieno gamybos per penkis šių metų mėnesius pasitraukė 298 smulkūs ūkininkai, kurie 855 karves nutarę laikyti tik savo šeimos reikmėms. Marijampolės regione nuo sausio iki birželio pieno gamybą metė 431 ūkininkas (laikė 927 karves). Produktyvias karves marijampoliečiai pardavė kaimynams lenkams, senas išvežė į skerdyklą, o patys deklaravo gyvensią iš išmokų. Panevėžio re- gione iš rinkos pasitraukė 361 pieno gamintojai (673 karvės), Šiaulių – 383 (1 091), Tauragės – 476 (1 037), Telšių – 300 (833), Utenos – 251 (632), Kauno – 479 (1 481), Vilniaus – 304 (97). – Turimais duomenimis, pieno gamybos ūkių mažės ir rudenį, – pastebi VMVT direktoriaus pavaduotojas D. Kliučinskas, – pavieniai ūkininkai neruošia pašarų žiemai, nesirūpina karvių sėklinimu. VMVT ataskaitoje užfiksuota, jog per penkis šių metų mėnesius iš pieno gamybos verslo Lietuvoje pasitraukė 3 717 ūkininkai, kurie pardavė arba likvidavo 8 724 karves. Priežastis universali – mažos pieno supirkimo kainos ir garbus amžius. Šių metų birželio 1 d. šalyje pieną parduoti tiekė 27 676 gamintojai, laikantys 261,2 tūkst. karvių. Statistinės ataskaitos liudija, jog didėja karvių produktyvumas, pieno gamyba auga, o bandos dydis artėja prie ES vidurkio. Tad ar iš tiesų Lietuvoje žlunga pieno ūkis? Autoriaus nuotraukos